VIII.1 Klaipėdos miesto garažai – kontroversiškas urbanizmo ritmas
Tautvydas Urbelis
Judėjimas
Miestai yra judėjimas. Urbanistinio audinio plėtra, susitraukimai, krūpčiojimai ir statika nulemia miestų vystymosi trajektorijas. Nepaisant iš pirmo žvilgsnio nejudraus miestų medžiagiškumo, jame dominuojančio betono ir stiklo, būtent judėjimas įprasmina ir įgalina miestų egzistenciją. Migruoja ne tik miesto gyventojai ar transporto priemonės, bet ir prekės, finansai, pastatai ir rajonai. Pastatui iškilti reikia darbo jėgos, technikos ir medžiagų judėjimo. Daugiaaukštis pastatas ramiai svyruoja, ritmu įsiliedamas į betoninę girią. Nesvyruojantis daugiaaukštis pastatas akimirksniu sugriūtų. Naujų rajonų statybos ar senų pastatų griovimas žymi urbanistinį judėjimą. Žemės drebėjimas ar kita stichinė nelaimė tampa netikėtu smūgiu, sutrikdančiu įprastus miesto judesius ir laikinai įvedančiu naujo tipo ritmą – specialiąją padėtį. Tiek miesto judėjimas, tiek jo analizės būdai yra neišvengiamai daugialypiai.
Klaipėda nėra išimtis – tai nuolat judantis miestas su begale skirtingų ritmų. Vieni skaičiuojami šimtmečiais ir kvadratiniais kilometrais, kiti – valandomis ir pavieniais žingsniais. Tačiau vienas miesto etapas išsiskiria ritmų atonalumu ir tuo, kad jo judėjimas dar mažai tyrinėtas. Jis žymi didelio masto permainas visoje Lietuvoje ir tam tikrą lūžį urbanistikos logikoje. Tai laikotarpis, kuris truko nuo 1990 m. iki 1995 m. ir apėmė Nepriklausomybės atgavimo bei šio proceso aktyvuotus visa apimančius pokyčius. Šis šiandien vis daugiau dėmesio sulaukiantis etapas traktuojamas kaip tranzitinis periodas tarp dviejų santykinai monolitiškų realybių – sovietinės (socialistinės, komunistinės, okupacinės, etc.) ir vakarietiškos (kapitalistinės, laisvos, europietiškos, etc.). Būtent sėkmingai įveikti su šiuo laikotarpiu susiję iššūkiai reiškė šalies progresinį judėjimą išsivysčiusio pasaulio link. Šalyse, siekiančiose įtvirtinti suverenitetą, planinis urbanistinis vystymasis turėjo užleisti vietą laisvosios rinkos logikai paklūstančiai plėtrai. Tačiau, kaip ir galima tikėtis, pokyčiai nebuvo sklandūs, o tempai, kuriais skirtingos miesto dalys įžengė į naują realybę, skyrėsi drastiškai. Kol vienur sukurti institucijas ar priimti naujus miestą reguliuojančius įstatus pakako ganėtinai trumpo laiko, kitur – socialinių įpročių ir urbanistinių darinių judėjimas naujos realybės link arba visiškai sulėtėjo ir vietoj linijinės trajektorijos išsklido į daugybę atskirų krypčių. Vienais iš tokių „nepaklusnių“ elementų laikytini pavieniai metaliniai garažai ir jų bendrijos, nusėjusios Klaipėdą ir šiame mieste sukūrusios unikalius urbanistinius ritmus.
Garažas
Iš pirmo žvilgsnio garažas – paprasta struktūra, skirta laikyti automobilį ir su jo eksploatacija susijusią techniką. Tačiau šis urbanistinis objektas įaudrina ir kolektyvinę fantaziją – būtent garaže gimė vienos didžiausių šių laikų imperijos – „Amazon“ ir „Google“, juose gali slypėti lobiai ar bent kontrabanda, šie objektai gali persikelti į parodų sales, „sudrebinti“ internetą ar net tapti kriokliais. Neatsiejama miestovaizdžio dalimi garažai tapo XIX a. pradžioje, kai padidėjo automobilių prieinamumas. Garažas tapo tokiu modernybės atributu, kuris savyje slėpė pasaulinio progreso šerdyje glūdinčią statiką. Veržlusis modernybės simbolis ir garažų raison d’être – automobilis – net 90 % laiko praleidžia nejudėdamas. Nuo pat pradžių jie apglėbė ir paslėpė priparkuotas mašinas. Po betono, plytų, metalo ar medžių kiautais stovėjo nejudrūs objektai, tarsi sustingę veržliojo progreso simboliai.
Kol erdvės stygiaus apimtas Vakarų pasaulis stiebėsi į viršų, Sovietų Sąjunga laisvai leido garažams plisti po neužstatytus miestų plotus. Pokario metais ši urbanistinė ekspansija nekėlė pernelyg didelių sunkumų, tačiau šeštojo dešimtmečio pradžioje, sparčiai plečiantis sovietiniam automobilių ūkiui, valstybei nepakako parkavimo vietų. Tuo metu (apie 1965–1970 m.) garažai pradėti statyti ir Klaipėdoje. Pradžioje apsiribota apie 200 statinių per metus, bet greitai paaiškėjo, kad tempas yra gerokai per lėtas, todėl nepatenkina didėjančio automobilių savininkų poreikio. Sovietų Sąjungoje garažai, saugodami automobilius nuo erozijos ir ilgapirščių, ne tik metaforiškai maskavo modernybės statiką, bet ir atliko realų ir svarbų vaidmenį, nes vagystės buvo dar viena iš esminių garažų gyvavimo priežasčių. Deja, net ir praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų, išplėšti garažai liko niūria bendrijų realybe. Pasak vienos bendrijos pirmininko, Nepriklausomybės pradžioje ir vėlesniu laikotarpiu per savaitę neretai buvo fiksuojamos net 2 vagystės.
(Ne)legalūs miesto objektai
Kaip rodo estų atvejis, garažų stygius ir centrinės valdžios nepajėgumas lėmė nelegalių statybų įsigalėjimą. Dėl paprastos struktūros ir nedidelės apimties garažai pradėjo dygti daugiausia Klaipėdos pakraščiuose, bet miesto centras taip pat neišvengė naujo tipo statinių invazijos. 2002 m. nurodoma, kad Klaipėdoje įregistruotos 64 garažų bendrijos, o jose yra 15 372 garažai. Tiesa, suskaičiuoti, kiek iš tiesų egzistuoja nelegalių statinių, itin sudėtinga. Tikėtina, kad jų gali būti tiek pat, kiek ir legalių. Situacijos nepalengvina ir norintieji legalizuoti statinius ar įsigyti žemę, ant kurios garažas pastatytas. Pagal 1994 m. priimtą Garažų statybos ir eksploatavimo nutarimą žemę bendrijoms nuomoja savivaldybė. Vyrauja neterminuotos nuomos sutartys, pasak bendrijų atstovų, pagal kurias „išnuomojama laikinai“. Dešimtys tūkstančių garažų ramiai laukia ateities: vieni dėl esamo nelegalaus statuso, kiti dėl to, kad yra įstrigę pilkojoje zonoje tarp legalumo ir nelegalumo. Bendrijos „Šviesoforas-1“ (Debreceno g. 1) narių bandymai legalizuoti arba įsigyti žemę atsimušė ir biurokratijos sieną, kurią įveikti dėl Nepriklausomybės pradžioje vyravusios administracinės netvarkos ir korupcijos šiandien beveik neįmanoma. Vienos bendrijos pirmininko teigimu, legalizavimo ir privatizavimo procesai turėjo būti vykdomi dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Šią nuomonę patvirtina ir archyvinė medžiaga – 1993 m. leista privatizuoti 2 garažus Vilties g. 5 ir garažą Įgulos g. 24. Tais pačiais metais „privačion nuosavybėn perduoti“ dar 4 garažai Sportininkų g. 34, Baltijos pr. 107 ir Kretingos g. 60. 1994 m. leista privatizuoti 2 garažus Liepų g. 36 ir garažą Liepų g. 44. 1995 m. pritarta 3 garažų privatizacijai Liepų g. 36, taip pat garažo Herkaus Manto g. 20 / Ligoninės g. 7, 1 bokso, esančio Kooperacijos g. 49, dviejų boksų Kalnupės g. 1, dviejų boksų Kalnupės g. 2G, vieno Šermukšnių g. 3, 8 boksų J. Karoso g. 18, bokso Minijos g. 131, po vieną boksą, esantį Liepų g. 36, 36A, 38. Privatizacijos maratono įkarštyje garažai didesnio dėmesio nesulaukė. Valdininkų kabinetus pasiekdavo pavieniai prašymai, po kurio laiko mieste atsirasdavo dar vienas privataus garažo savininkas, ateityje, tikėtina, sukelsiantis nemažai galvos skausmo jau kitiems valdininkams, pasišovusiems spręsti „garažų klausimą“.
Akivaizdu, kad minimas 1990–1995 m. privatizuotų objektų skaičius yra labai menkas. Viena jį lėmusių priežasčių – kaina. 1993 m. privatizuoti garažą Klaipėdoje buvo galima už 1 300–1 900 litų, iki 90 % kainos sumokant investiciniais čekiais. O štai 2019-aisias geroje bendrijoje esantį metalinį garažą galima įsigyti už 400–1 500 eurų. Kitos priežastys – ekonominis nestabilumas, teisinės bazės stygius ir minimu laikotarpiu vyraujantis biurokratinio aparato neveiksnumas – sudarė sąlygas gyventojų kuriamoms (iš)gyvenimo strategijoms dominuoti prieš valstybės ar savivaldybės siūlomas urbanistines strategijas, tiksliau jų stoką.
Garažai kaip strategijos
Sovietų Sąjunga stipriai pasižymėjo dėmesiu strategijoms, iliustruojamu penkmečio planų ir jų įgyvendinimo farsu. Gyventojų aprūpinimas garažais – taip pat yra viena iš tokių strategijų, kuri patyrė fiasko ir lėmė nelegalių statinių plitimą. Tiesa, pasak estų tyrėjo Tauri Tuvikene, sovietinė valdžia turėjo užmačių pastatyti kur kas daugiau garažų, bet medžiagų stygius neleido to padaryti. Pasak Michel De Carteau, strategijos, diktuojamos įvairiausių institucijų, biurokratijos aparato ir privataus kapitalo korporacijų, reguliuoja šiandienos miesto vystymo kryptis. Strategijos formuoja miesto urbanistinę infrastruktūrą ir jos panaudojimo būdus. Miestų planai, įvairios direktyvos ir privačios iniciatyvos apibrėžia, kaip ir kokiame mieste gyvensime. Sovietų Sąjungos strategijos nesugebėjo patenkinti gyventojų poreikio apsaugoti automobilius, todėl joms priešinantis gimė urbanistinės taktikos – nelegalūs garažai. Nepriklausomybės pradžia pasižymėjo požiūrio į strategijas prieštaringumu. Agresyvi laisvosios rinkos ideologija brovėsi į penkis dešimtmečius socializmo pažadais gyvenusią šalį. Dar gyvas tikėjimas strategijų galia sutiko aktyvų siekį dereguliuoti visus gyvenimo aspektus. Garažų ir Klaipėdos santykį šis susidūrimas paveikė įvairiais aspektais – 1990 m. Komunalinio ūkio valdybai buvo pavesta pašalinti savavališkai pastatytą metalinį garažą, esantį Dailidžių g. 4, sumą už darbus išieškant iš savininkės. 1991 m. leista nugriauti savavališkai pastatytą garažą Kintų g. 8. 1995 m. duotas leidimas pašalinti garažą, esantį Herkaus Manto g. 19. Tad griovimai ir pašalinimo darbai buvo reti ir epizodiški.
Per pirmąjį Nepriklausomybės penkmetį galima aptikti atvejų, kai savivaldybės strategijos leido įvykti kompromisiniams sutarimams, susijusiems su ne visai legaliomis gyventojų taktikomis: 1990 m. leista metalinių garažų aikštelę finansuoti iš gyventojų kooperatyvo lėšų. 1993 m. leista teisiškai įregistruoti garažą, nors jį įrengiant buvo nukrypta nuo suderinto projekto. Tais pačiais metais išimties tvarka leista I grupės neįgaliajam pasistatyti laikiną garažą. Šie trumpi sąlyčio taškai, kaip ir retkarčiais įsiplieksdavę atviri konfliktai, dažniausiai pasibaigdavę teisine aklaviete, atskleidžia nuolatines įtampas tarp įvairiausių miesto planavimo taktikų, skirtų šioms strategijoms įveikti, apeiti ar savavališkai patobulinti. Strategijų ir taktikų dinamika Klaipėdoje generavo savitą miesto ritmą
Miesto ritmas
Henri Lefebvre miestams tirti pasiūlė ritmų analizę (angl. rhythmanalysis). Pasak H. Lefebvre’o, miestų erdvė nėra pasyvus infrastruktūrinis konteineris, kuriame funkcionuoja gyventojai. Miesto erdvė yra nuolat kuriama bei perkuriama begalės veiksnių ir veikėjų. Visi šie procesai turi savo unikalius, nuolat sąveikaujančius ritmus. Nuo žmogaus biologinio iki miesto infrastruktūrinio ritmo – kiekvieną akimirką sąveikauja begalė skirtingo intensyvumo ritmų. Svarbu paminėti, kad ritmas aktyvuojamas ne tik garso, bet ir skirtingo intensyvumo socialinių bei urbanistinių procesų. Vienokį ritmą sukuria kas rytą į darbą pajudantys uosto darbuotojai, kitokį generuoja kasmetinė Jūros šventė, dar kitokį – planai gilinti Klaipėdos uostą. Ritmų pagrindą sudaro judėjimas laike ir erdvėje. Raudonas šviesoforo signalas neleidžia pėsčiajam kirsti gatvės, o plona metalinė grandinė – įvažiuoti į garažų bendriją „Lėbartai“. Šviesoforas, grandinėlė ar kita kliūtis sutrikdo vieną ritmą, įtvirtindama kitą.
Vienas esminių ritminių poslinkių Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje įvyko atgavus Nepriklausomybę. Apibūdinti šio laikotarpio urbanistinę situaciją Klaipėdoje tinka pasitelkti žodį „chaosas“. 1992 m. išskaidžius Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyrių (MSPI KS), nebeliko vienijančios organizacijos, atsakingos už kryptingą miesto plėtros planavimą. Būtent pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu pastatyti garažai šiandien Klaipėdos savivaldybei tampa sunkiai įmenama mįsle. Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje „Šviesoforas-1“ priskaičiuojami net 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto nelegaliu statinių, pastatytų devintojo dešimtmečio pradžioje. Laikotarpio suirutėje iškilę garažai prisišliejo prie bendrijos ir tapo jos nelegalia dalimi.
Penkmetis, trukęs nuo 1990 m. iki 1995 m., pasižymėjo ne tik politine, ekonomine ir socialine suirute, bet ir urbanistinių ritmų disonansu. Klaipėdoje nebelikus MSPI KS, miesto planavimą užvaldė deficito laikų kaupimo ir naujai atsivėrusio vartojimo priešpriešos. Garažai tapo materialiu nueinančio laiko reliktu.
Klaipėdos garažų ritmai
Klaipėdos garažų ritmus galima suskirstyti į penkias kategorijas, apibrėžiamas skirtingų judėjimo tipų:
- vidinis ritmas (mašinų ir žmonių judėjimas garažų bendrijų viduje ir tarp pavienių garažų);
- išorinis ritmas (statomi ir griaunami garažai, įkuriamos ir likviduojamos jų bendrijos);
- medžiaginis ritmas (dūlantys ir renovuojami garažai, išmetamos padangos, į gruntą besiskverbiantys tepalai);
- ekonominis ritmas (pajamas generuojančios legalios, pusiau legalios ir nelegalios veiklos garažuose);
- funkcinis ritmas (garažai virsta į sandėliukus, remonto dirbtuves, repeticijų vietas, landynes ir kt.).
Išorinis ritmas
Išorinis garažų ir jų bendrijų ritmas yra dažniausiai viešojoje ir teisinėje erdvėje aptarinėjamas šių urbanistinių darinių aspektas. Garažai gimsta iš poreikio, jų bendrijų idėjos nugula į miestų planuotojų brėžinius ir tarybos posėdžių dienotvarkes, kol galiausiai materializuojasi vienoje iš miestų erdvių. Tačiau tai nuspėjamas institucinis ritmas, kuris toli gražu nėra vienintelis. Jam alternatyvą kuria jau minėtas nelegalių statybų ritmas, kuris taip pat gimsta iš poreikio, tačiau, susidūręs su biurokratiniais trikdžiais, deficitu (sovietmečiu) ar valdininkų neveiksnumu, nėra patenkinamas instituciniais kanalais. Nelegalios statybos tampa atsaku ir naujų disonuojančių ritmų kūrimu. Ši nedermė dažnai nepastebima arba aptinkama tik praėjus daugeliui metų nuo statinio atsiradimo. Naujai tiesiamos gatvės ar nekilnojamojo turto vystymas yra dažniausios priežastys, leidžiančios aptikti su oficialiuoju ritmu nederančius urbanistinius darinius.
Tačiau santykis tarp legalių ir nelegalių garažų nėra toks tiesmukas, kaip gali pasirodyti. Nors teisinės išeitys, kaip tvarkytis su nelegaliais statiniais, tarsi tėra dvi – legalizuoti arba nugriauti, realybėje situacija yra kur kas painesnė. Be akivaizdžių teisinių niuansų (negalima griauti statinio neįrodžius objekto neteisėtumo) arba finansinio aspekto (bešeimininkių garažų nukėlimo ir griovimo darbai finansuojami savivaldybės), egzistuoja daugiasluoksnė pilkoji zona. Šioje neapibrėžtyje iškyla garažų atsiradimo klausimas – dalis jų buvo pastatyti po žodinio susitarimo, t. y. pritaikius principą, kurio laikytasi anapus sovietinės biurokratijos aparato ir kuris vėliau sklandžiai įsiliejo į paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios valdininkų savivalės laikotarpį. Kartais garažai gali tiesiog išnykti. Ryškėja situacija, kurioje atskirti, kas išties yra legalu, o kas ne, tampa vis sunkiau. Garažai atsitraukia į urbanistinės prieblandos zoną, kur jie, apžėlę žolynais, išpaišyti grafičiais ir išmarginti rūdžių, nebyliai laukia ateities.
1990–1995-ųjų archyvinis ritmas
Vienas iš šaltinių, padedančių rekonstruoti miestą stimuliuojančius garažų ritmus, yra archyvinė medžiaga. Tiesa, archyvas nėra palanki terpė tirti pavienių garažų atsiradimą, bet gali šį tą pasakyti apie garažų bendrijų pokyčius. Archyvinė medžiaga savaime turi didelį potencialą transformuoti dabartį ir ateitį. Archyvai kuria savo ritmą. Ištarti, užrašyti, susegti ir paruošti, Klaipėdos miesto valdybos nutarimai ir mero potvarkiai pasklinda po tarybas ir įsiterpia į Klaipėdos miesto ritmą. Vieni greitai, kiti kur kas lėčiau, treti lieka tik simboliniais gestais, taip ir nesulaukusiais materialaus kūno. Archyvų ritmas klampus, jis persmelktas strateginio tikslumo ir objektyvumo siekio. Kartu jame įsipina suvokimas, kad potvarkis dar nereiškia veiksmo, o veiksmai gimsta nepaisant potvarkių. Vienoje ritminio diapazono pusėje atsiduria oficialūs miesto planai ir leidimai, kitoje – gyventojų savavališkai suręsti statiniai, antagonistiniai dariniai, nuolat papildantys vienas kitą. Legalūs statiniai patenkina vietinės valdžios pretenziją į suverenumą ir galią, o nelegalūs – miestiečių poreikius. Tiesa, šie ritmai kartais susilieja į trumpalaikę urbanistinę harmoniją.
Nepriklausomybės pradžios Klaipėdos miesto tarybos potvarkiai išsiskiria kalba, kurios žodžiai, sakiniai ir teritorijų apibūdinimai šiandien primena praeities reliktus. Išstumti iš mūsų kasdienybės, šie žodžiai kartu į užmarštį nusinešė ir žvilgsnį į miestą. Žvilgsnį, kurį reikia rekonstruoti, norint šiandien suprasti garažus ir jų bendrijas. Miesto tarybos kalba yra miestą statanti ir griaunanti kalba. Šie žodžiai yra dar vienas miesto medžiagiškumas. Žodžių sijos, sakinių betonas ar kablelių tvirtinimo detalės – tai mažai tyrinėtas urbanizmo ir kalbos ryšys. Išduodami leidimai, atmetami prašymai, nubrėžiami detalieji planai ir legalizuojami statiniai – visai tai turi institucinės kalbos reprezentaciją, galiausiai atsiduriančią archyve.
Per pirmuosius penkerius Nepriklausomybės metus miesto tarybos potvarkių kalba vis dar išsiskiria gaju patosu ir semantiniu grubumu. Vėliau ji prisitaikys prie kintančio laiko, taps aptakesnė ir struktūriškai vientisesnė. Tačiau esminis klausimas, ar potvarkių kalbos struktūra gali padėti suprasti miestą? Ar keičiant formą galima išgryninti turinį? Visos toliau pateikiamos eilutės paimtos iš Klaipėdos miesto tarybos posėdžių archyvinės medžiagos. Naujai suteikta forma siekia išgryninti institucinę poeziją, kuria atveriamas dar vienas miesto sluoksnis.
Institucinė poezija
[Dėl žemės sklypų suteikimo ir leidimo vykdyti tyrinėjimo-projektavimo darbus]
1990.01.19 / Nr. 31
Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas
NUSPRENDŽIA
Suteikti Butų ūkio valdybai žemės sklypus
kooperatiniams garažams
statyti.
Kaštonų g.
tarp aukštos įtampos elektros perdavimo linijos ir metalinių
garažų aikštelės.
0.7 ha
(apie 130 vietų).
Dubysos g. prie „Ryto“ spaustuvės
0.08 ha
(14 vietų)
Šilutės pl. prie spec. objekto teritorijos
(apie 40 vietų)
Dekonstruotame Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komiteto sprendime miestas pasirodo kaip tikslių išmatavimų ir poetiškų pasažų sankirta. Čia susipina miestas kaip funkcinių teritorijų visuma ir miestas kaip peizažas. Pirmuoju atveju Kaštonų gatvėje skiriami 0,7 hektaro naujiems garažams statyti. Antruoju – šie garažai įsikurs „tarp aukštos įtampos elektros perdavimo linijos ir metalinių garažų aikštelės“ – priešais mūsų akis atsiveria peizažas, kuriame gims nauja garažų bendrija. Šios neužstatytos erdvės po 1990 m. sausio 19 d. sprendimo, 1990 m. balandžio 18 d. spendimo nr. 131, gegužės 19 d. sprendimo nr. 149 (Organizuoti garažų statybos kooperatyvus) tapo garažų bendrijomis „Uostas“, „Remontininkas“ ir „Poligrafija“. Klaipėdos taryba transformuoja miestą tiksliais matavimais ir poetiškais pasažais.
Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Stumbras“ įkurta 1990 m. rugsėjo 3 d. Šilutės plente, „tarp specializuotos mechaninės kilnojamos kolonos, kojinių fabriko ir mėsos kombinato valomųjų įrenginių teritorijos“ 0,1870 hektaro plote. 1991 m. rugpjūčio 9 d. valstybės įmonės „Autoservisas“ balanse buvusioms garažų aikštelėms Merkio, Kaštonų, Nevėžio, Upelio gatvių rajone leista organizuoti garažų kooperatyvus prie Statybininkų pr. ir Vakarų laivų remonto įmonės. Keturiose gatvėse pasklidę garažai suvienijami į kooperatyvus. Miesto strateginis planavimas įtraukia egzistuojančią infrastruktūrą. Ne taip vaizdingai 1990 m. vasario 15 d. garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai „Sirena“, buvusiai Minijos gatvėje, leista išsiplėsti 0,12 ha (apie 30 boksų). Tuo pačiu nutarimu prie Smiltelės g. bendrijai „Kelininkas“ skirti 0,08 ha papilnėti maždaug 12 boksų. 1990 m. kovo 22 d. Tiltų statybos būrio nr. 24 gamybinės bazės teritorijoje (Šilutės pl.) skirtas 0,07 ha plotas apie 12 boksų statyti. Šilutės pl. tapo vienu iš garažų bendrijų steigimo epicentru. Čia 1990 m. birželio 19 d. prie antrinių juodųjų metalų supirkimo aikštelės įkurta bendrija „Rimkai“ (0,67 ha, apie 150 boksų). 1991 m. gegužės 17 d. tarp Rimkų stoties ir VII gyvenamojo rajono paskirtas didžiulis 34,5 ha plotas 553 garažams statyti.
Garažų ritmų įvairovė
Garažų vidiniai ritmai kuria savitas socialines ir ekonomines sistemas. Įvažiuojančios ir išvažiuojančios mašinos, rodomi leidimai ir veidai, kurių turėtojams leidimų rodyti nereikia, suformuoja atsikartojantį bendrijos ritmą. Jį retkarčiais pertraukia atlapotų išplėšto garažo durų žvangėjimas, išmetamos padangos ir skolininkų prašymai. Vienas kertinių bendrijos tikslų – užtikrinti narių turto saugumą, tačiau išaiškintos vagystės, juolab atgautas turtas ar kompensacijos – retenybė. Bendrijų sargai netikrina, ką į teritoriją įveža ar išveža mašinos, apsiribojama tik išorine teritorijos kontrole. Garažų viduje vykstantys procesai ir kaupiamas turtas lieka išskirtinai savininkų jurisdikcijoje.
Garažai ir jų bendrijos į Klaipėdos miesto audinį įsilieja ne tik kaip urbanistiniai elementai, bet ir medžiagiškai. Keičiamos alyvos (nors daugelyje bendrijų uždrausta nuo 2016 m., neoficialiai tai dar egzistuojanti praktika), degalais papildomi bakai ir kitos remonto metu liekančios atliekos pasklinda po teritorijas ir įsigeria į gruntą. Pėdsakas lieka net ir likvidavus bendriją ar nukėlus garažus. Klaipėdos ekologų klubo „Žalia žemė“ sužymėtame išmestų padangų sąraše – daugiau nei 2 500 padangų 58-iose bendrijose. Kasmetinė akcija „Garažiukas“ taip pat mėgina aptikti garažų paliekamus toksiškus pėdsakus Klaipėdoje ir aplinkiniuose miestuose. 17 reidų, atliktų 2017 m., metu nustatyti 4 pažeidimai ir valstybės biudžetas papildytas 374 eurais. Bendrijos – tarsi gyvi organizmai, kaupiantys išgyventi reikalingas medžiagas ir į aplinką išskiriantys nebereikalingas.
Ekonomiškai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos yra ne pelno siekiančios organizacijos, išgyvenančios iš narystės mokesčio. Tačiau juose veikiantys įvairūs verslai didesnėmis ar mažesnėmis sumomis papildo bendruomenių narių asmeninius biudžetus. Nauji ir ne visada legalūs ekonominiai ritmai neretai tampa argumentu bendrijoms likviduoti. Šiuose ad hoc ekonominiuose sprendimuose glūdi išsaugota paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios laukinio kapitalizmo dvasia. Net ir sovietmečiu garažai funkcionavo kaip kapitalizmo miniatiūros, mėginančios generuoti šiek tiek individualių pajamų. Žvelgiant iš socioekonominės perspektyvos, garažų bendruomenėse nevaržomo Pabaltijo ankstyvojo kapitalizmo bruožai yra kur kas ryškesni nei sovietmečio reliktai.
Galiausiai garažai niekada nebuvo tik vieta mašinoms laikyti. Juose būdavo kaupiami įvairiausi daiktai, rakandai ir maisto produktai. Garažų bendruomenės funkcionavo kaip socialinės erdvės, dominuojamos vyrų. Tiesa, šiandien ši funkcija praktiškai sunykusi. Pavieniuose apleistuose garažuose prieglobstį randa miesto benamiai, transformuojantys garažų teritorijas į gyvenamąsias erdves. Savaime suprantama, šios transformacijos nelegalios ir dažnai pavojingos (gaisrai, nusikaltimai ir kt.), tačiau kartu tai – dar vienas gyventojų, ieškančių kur prisiglausti, taktinių sprendimų pavyzdys.
Miestas yra erdvė, kurioje susipina begalė skirtingų ritmų. Miesto gyventojai geba su kasdieniu garsiniu triukšmu susigyventi ir priimti jį kaip natūralų garsinį foną. Mašinų, įvairių įstaigų garsai, renginių aidai, kasdieniai pašnekesiai susilieja į garsinę apsuptį (angl. ambience). Tą patį galime pasakyti ir apie urbanistinį triukšmą – įvairius nelegalius, nesuprastus ir nepritampančius statinius. Didžiąją dalį laiko jie išlieka nepastebėtomis miestovaizdžio detalėmis ir atpažįstami tik susiklosčius nestandartinėms situacijoms.
Garažai II
Galbūt garažai galiausiai nėra urbanistinės votys, sovietinio palikimo piktžaizdės, gal net priešingai – tai dar nepažintas paveldas. Garažai Klaipėdos urbanistiniame audinyje funkcionuoja kaip tarpiniai šių kategorijų dėmenys, nepaklusnūs miesto elementai, praradę ryšį su juos pagimdžiusiu laiku, netekę apibrėžtos funkcijos, dažnai išduoti savininkų ar priglausti nežinios kamuojamų bendrijų. Rūdijančios šių prieštaringų statinių durys slepia įvairiausius praeities reliktus, šiandienos paribių verslus ir retkarčiais sužadina estetinę vaizduotę.
Dažnai priskiriami nepageidaujamiems sovietmečio reliktams, garažai veikiau atstovauja laukinio kapitalizmo laikotarpiui ir jo troškimams. Bendrijų statinių savininkai priklauso nuo žemę nuomojančios savivaldybės administracijos malonės. Pačių bendrijų funkcijos ribotos, bet savininkai garažų viduje išlaiko beveik absoliučią autonomiją. Čia saugomi daiktai, gimsta ir žlunga verslai, nuo atšiauraus oro slepiamos mašinos ir valomasi. Eklektiška laikotarpių, daiktų ir nostalgijos mozaika, funkcionuojanti savitu ritmu.
Kaip improvizuotos urbanistinės taktikos, Klaipėdos garažai tenkino ir tebetenkina gyventojų poreikius, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių negali patenkinti savivaldybė. Didelė dalis pavienių statinių yra teisiniame užribyje. Būtent dėl to, kad jie atsiduria pilkojoje zonoje (tarp legalu ir nelegalu), garažams ir jų bendrijoms kyla vis didesnė grėsmė išnykti. Urbanistiniu požiūriu jų likvidacija veikiausiai sulauktų teigiamų vertinimų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – Kauno miesto savivaldybė akimirksniu atsikratė didžiulio kiekio nelegalių metalinių garažų. Tačiau Klaipėdos garažų bendrijų nariai tvirtina, kad statiniai jiems būtini. Nors bendrijų ateitis greičiausiai aiški, šiandien jos taip pat yra svarbi ir daugiaprasmė miesto dalis.
Literatūra
1. Tomas Harris, How Skyscrpers Work, Žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://science.howstuffworks.com/engineering/structural/skyscraper4.htm
2. Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://mo.lt/parodos/rusiu-atsiradimas-90-uju-dnr/?pagen=1
3. Amazon Startup Story, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://www.fundable.com/learn/startup-stories/amazon
4. Tom Hudleston Jr. Google was starte in his garage officein California 1998 – take a look inside, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://www.cnbc.com/2018/09/27/google-virtual-tour-of-larry-page-sergey-brins-1998-garage-office.html
5. Garažus pavertė cigarečių sandėliais, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://www.ve.lt/naujienos/kriminalai/garazus-paverte-cigareciu-sandeliais/
6. Danas Aleksa | Titanikas, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://www.vda.lt/lt/titanikas/naujienos/danas-aleksa-titanikas
7. Kristin Hohenadel, The Soviet-Era Garage Doors of Lithuania Look Like Rothko Paintings Left in the Rain, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://slate.com/human-interest/2015/09/agne-gintalaite-photographs-lithuanias-soviet-era-garage-doors-in-beauty-remains.html
8. Elise Morton Former, Soviet garage becomes a huge waterfall in Vilnius, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d. https://www.calvertjournal.com/articles/show/6805/former-soviet-garage-becomes-a-huge-waterfall-in-vilnius
9. Eglė Rindzevičiūtė, Infrastruktūrų reliktai: materija, politika ir poetika, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://artnews.lt/49677-49677
10. Jamieson Webster, Riding in Cars with Jaques Lacan, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://www.nybooks.com/daily/2019/08/21/riding-in-cars-with-jacques-lacan/
11. Tauri Tuvikene, “Mooring in Socialist Automobility: Garage Areas”, in: K. Burrell and K. Hörschelmann (Sud.) Mobilities in Socialist and Post-Socialist States: Societies on the Move, Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2014. p. 105–121
12. Martynas Vainorius, Miesto valdžia nesusitvarko su betvarke garažų bendrijose, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/miesto-valdzia-nesusitvarko-su-betvarke-garazu-bendrijose-374435/
13. Dėl garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo, žiūrėta 2020 m. sausio 10d., https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.13120?jfwid=-fxdp7b56
14. De Certeau, M. The Practices of Everyday Life. Los Angeles: University of California Press. 2002.
15. Lefebvre, H. Rhythmanalysis: Space, Time and Everyday Life. London: Continuum. 2004.
16. Gedutis, A. Klaipėdos garsovaizdis (I): (ne)girdėtas miestas. In Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2016/1(38).
17. Karainiauskas, L., Gedutis, A, Acus, A., Karainiauskienė, S., Viluckienė, J. Spirajevas, E. Klaipėdos diskursai 1990–2010: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2012. p. 82-84
18. Milda Skiriutė, Garažas uostamiestyje virto nematomu, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://klaipeda.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/garazas-uostamiestyje-virto-nematomu-659987
19. Derrida, J. Archive Fever: A Freudian Impression. Chicago: University of Chicago Press. 1994.
20. Klaipėdoje žymėtos užterštos vietos, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., http://www.regionunaujienos.lt/klaipedoje-zymetos-uzterstos-vietos/?fbclid=IwAR0kt6joNzDYh4xXC4sQus7hIO3yHuPrmgigJDuwixWkRl8SKr2TSg7jiRQ
21. Akcijos „Garažiukas“ rezultatai (papildyta), žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., http://klrd.am.lt/VI/article.php3?article_id=1799
22. Siegelbaum, L. Cars for Comrades: The Life of the Soviet Automobile. Ithaca: Cornell University Press. 2008
23. Per metus Kaunas atsikratė 900 neteisėtų garažų, žiūrėta 2020 m. sausio 10 d., https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/kauno-zinios/per-metus-kaunas-atsikrate-900-neteisetu-garazu-798-939284
© 2020 Urbanistikos muziejus