Savotiškai įdomūs ir sovietmečiu vystyti Klaipėdos gyvenamieji kvartalai. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais miestas vystėsi stichiškai, net 7 metus neturėjo kompleksinės generalinio plano schemos. Todėl faktiškai iki septintojo dešimtmečio vidurio visa miesto gyvenamoji statyba buvo plėtojama „lopais“: teritorijos buvo įsisavinamos kvartalų sanavimo principu, paliekant tik sveikus ir jau apgyvendintus namus, o apgriautus, nugyventus ir to meto supratimu menkaverčius pastatus šalinant iš kvartalų buldozeriais. Taip buvo sunaikinta nemaža dalis architektūros ir urbanistinės struktūros elementų (pavyzdžiui, istorinių posesijų ribos). Tačiau čia būta ir ryškaus skirtumo: jei socrealistinės epochos namai turėjo aiškų kvartalo charakterį, uždaras kiemų erdves, tai vėlesnėse, nuo „architektūrinių nesaikingumų“ apvalytose statybose šiais urbanistinio projektavimo principais praktiškai nebesinaudota. Šis principas respublikoje imtas realizuoti 1958 m. (Naugarduko g. Vilniuje). Taikant laisvojo planavimo principą gyvenamieji namai apibrėžtoje teritorijoje pradėti orientuoti laisvai – dėliojant juos kaip kubelius smėlio dėžėje. Ši „tradicija“ Lietuvos miestuose populiari ir šiandien.
Pirmaisiais pokario metais, A. Cibui pasiūlius naują miesto centrą su jam priklausančiais svarbiausiais visuomeniniais objektais ir centrine aikšte kurti dešiniajame Dangės krante (ir gavus respublikinės valdžios palaiminimą), tapo aišku, kad pagrindinė gyvenamojo fondo plėtra kol kas bus vykdoma teritorijoje tarp Dangės upės ir pagrindinės geležinkelio linijos. 1949–1956 m. suprojektuoti keturi kvartalai tarp Vytauto, M. Melnikaitės (dab. S. Šimkaus), M. Mažvydo, S. Daukanto ir Ligoninės gatvių. Rusų kalbos raidyno pirmosiomis raidėmis pavadinti kvartalai suformuoti abejose Montės gatvės pusėse iš Nr. 201 ir Nr. 204 serijos gyvenamųjų namų (projektai parengti „Lenribpramprojekte“; arch. Sidorova, Agafonov, Zabolotnaja, Suško). „Lopavimo“ epochos firminiu ženklu tapo kampiniai Montės–Mažvydo g. namai su bokšteliais, iš kurių vienas jau nugriautas. Panašiu metu pastatyta daug smulkesnių kvartalų ir namų grupių visame miesto centre: kvartalai J. Janonio–N. Gogolio (Dariaus ir Girėno)–Montės (Herkaus Manto) gatvėse (kariškių šeimoms), Sportininkų–Malūnininkų–Švyturio gatvėse (Jūrų prekybos uosto darbuotojams); namų grupės Pergalės, P. Cvirkos, J. Biliūno (Galinio pylimo), Kulių Vartų g., Lenino a. (Lietuvininkų a.), Raudonosios armijos (Kretingos), Puodžių, Žaliosios (J. Karoso), Bangų, Mokyklos (nerealizuotas) gatvėse. Tiesa, buvo atstatomi ir senieji namai, nors daugėjo situacijų, kai jų vietoje išdygdavo nauji, labiau tuometinę laiko dvasią atspindintys gyvenamieji statiniai. Taip nutiko užstatymui P. Cvirkos g., Pergalės g., M. Gorkio g., Montės g., M. Melnikaitės, J. Biliūno, Palangos, S. Daukanto, Minijos gatvėse. Visų naujai pastatytų namų projektų autoriai – leningradiečiai.
Vėliau atskiri kvartalų fragmentai pasipildė Lietuvos architektų projektais: gyvenamuosius namus pagal tipinę nomenklatūrą Lenino a. ir M. Gorkio-Žaliojoje (J. Karoso) g. 1953 m. suprojektavo K. Bučas. Analogiškai vystytos ir statybos M. Gorkio-Žaliosios g. kampe bei 1955 m. Kauno architektų J. Gudelio ir J. Navako suprojektuotas D kvartalas Dangės g. Reprezentacinis kvartalo perimetras nuo upės pusės derintas su Kultūros ir technikos rūmais (dabar Valst. muzikinis teatras). 1955 m. ketinta Pergalės gatvę pratęsti pietų kryptimi ir ją apstatyti 3–5 a. gyvenamaisiais namais. Nors scenarijus buvo perrašytas (atsirado naujos kartos statiniai), jis realizuotas 1959 m., pradėjus tiesti Taikos pr.
Geriausiu tokio planavimo, kai buvo ignoruojamas istorinis užstatymas ir jo charakteris, pavyzdžiu laikytina visa septintojo dešimtmečio gyvenamųjų kvartalų statyba. Pirmiausia paminėtinas sugriautos Bomelio Vitės vietoje Sportininkų g. 1960 m. pradėtas planuoti Žvejonės gyvenamasis kvartalas. Pagal parengtą detalaus išplanavimo projektą (projekte minima arch. Zinaida Šutaitė; nors pagal darbo braižą spėjame, kad tai – K. Černiausko darbas) 20 ha teritorijoje tarp Malūnininkų, Švyturio ir Sportininkų g. suplanuota statyti 3–4 a. gyvenamuosius namus su mažametražiais butais. Iš viso ketinta pastatyti 32 tūkst. m2 gyvenamojo ploto 43 gyv. namus, kuriuose turėjo sutilpti 964 butai. Projektas vėliau koreguotas. Korektūroje siūlyta pratęsti Uosto g. ir ją sujungti su Švyturio g. Regis, realiai tebuvo pastatyti tik 28 namai – masyvus kvartalas užstatytas tipiniais silikatinių plytų namais, apeinant tiek ikikarinio užstatymo fragmentus (Pušyno skg., Pušyno ir Viršutinėje g.), tiek socrealistine maniera suprojektuotų namų grupę Malūnininkų g. Chaotiško užstatymo įspūdį dar labiau sustiprino 1968 m. Smilties Pylimo g. vietoje istorinio užstatymo išdygęs IV gyv. rajono devynaukštis…
Panašiai vystyti ir mažesni kvartalai: palei dab. Kretingos g. prie Mažuoju Kaimeliu pokariu netiksliai įvardytos ikikarinių gyvenamųjų namų grupės suplanuotas gyvenamųjų namų grupė iš 4 namų Aklųjų kombinato darbuotojams; Įgulos (V. Berbomo) ir Kretingos gatvių kvartaluose numatytas identiškų silikatinių penkiaaukščių užstatymas. Kad planavimo dokumentai rengti skubotai, rodo faktas, kad 1961 m. apsvarsčius šio gyvenamojo kvartalo (projekte ši teritorija įvardinama kaip mototreko mikrorajonas) išplanavimo principinę schemą, jau 1962 m. pradėtas rengti visos šiaurinės miesto dalies išplanavimo projektas. Dar vienas panašus kvartalas suformuotas Mokyklos g. Čia 1961 m. suplanuoti šeši 1-318 serijos penkiaaukščiai iš 24–60 butų, kurie į pagrindinę gatvę orientuoti kampu.
Prie tos pačios, laisvojo išplanavimo principais grįstos urbanistinės tradicijos priskirtini ir jau anksčiau aprašyti I ir II gyvenamieji kvartalai (žr. VII 01 tekstą). Su istoriniu Klaipėdos užstatymu ir viso miesto charakteriu smarkiai disonuojančiais masinės statybos namais bei jų grupėmis „užlopytos“ visos miesto centrinėje dalyje buvusios apytuštės teritorijos (kaip antai arch. K. Černiausko suprojektuoti daugiabučiai (Danės g. 5, 7; Naujojo Uosto g. 2; Jūros g. 2) net ir šiandieninį miesto lankytoją bloškiantys į šlovingą „atšilimo“ dešimtmetį). Užstačius dykras miesto centre, patraukta į pietus.
Po 1959–1969 m. įvykdyto gyvenamųjų kvartalų iš silikatinių plytų bumo sekė stambiaplokščių namų statyba, kuri jau vykdyta kompleksais ir vyko „plyno lauko“ principu. Nors sovietinė gyvenamųjų namų statybos technologija yra jau kita tema, galima būtų pasakyti, kad kol kas Lietuvoje nėra susisteminta visa tarybinio laikotarpio gyvenamųjų namų tipologija. Tai svarbu, nes iki šiol šiame „silikatiniame ir betoniniame rojuje“ gyvena didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Skirtingai nei atskirų teritorijų ar objektų projektai, dauguma tipinių projektų bylų saugomos Vilniaus apskrities archyve, MSPI fonde (VAA, f-1036). Įdomu ir tai, kad Klaipėdoje stambiaplokščiai namai masiškai pradėti statyti tik 1969 m. antroje pusėje, pastačius Namų statybos kombinatą. Yra didelė tikimybė, kad dešimtys namų pastatyta anksčiau, pasinaudojus analogiška Vilniaus, o ypač Kauno namų statybos kombinatų produkcija (keletas stambiaplokščių namų pastatyta I ir III gyv. rajonuose daug anksčiau, nei pradėjo funkcionuoti Klaipėdos „namų konvejeris“). Atskiri gyvenamieji kvartalai buvo plėtojami ir toliau, tačiau ši plėtra nebebuvo tokia drastiška esamo užstatymo atžvilgiu, juolab kad trūko ir miesto žemės.
Klaipėdoje dar iki karo buvo nutiesta Daržų, Laukininkų ir Pievų gatvės, o pokariu miesto pietuose atsirado Giraitės gatvė. Atėjo laikas ir „Miško“ kvartalui. Šį kvartalą reikėtų laikyti labiausiai Klaipėdos gyvenamąją statybą išpopuliarinusiu projektu. Kvartalo suplanavimo užduotis buvo parengta ir jai miesto užstatymo taryboje pritarta dar 1967 m. Vėliau, kaip įprasta, projektas koreguotas. Galutinė jo versija suformuota 1974–1979 m. (arch. Jonas Piparas, konstr. Jonas Stanislovaitis, Algis Einas, Valerijus Garlevskis, Danutė Ramonienė) tarp Liepojos g., Panevėžio g. ir Kosmonautų g. tęsinio (įtraukto į Šiaurės pr. tik 2005–2007 m.) iš 11 dvylikaaukščių, 19 devynaukščių ir 12 penkiaaukščių namų. Namai sugrupuoti bloksekcijomis vėduoklės forma. 1974 m. kvartalo techninis projektas svarstytas kartu su miestui strateginę reikšmę turinčios Herkaus Manto ir Kosmonautų g. (Šiaurės pr.) sankryža. Principinei gyvenamojo rajono struktūrai pateikti du pasiūlymai pagal bendras gyvenamųjų rajonų zonavimo schemas: 1) gyv. rajono centras – prie Kretingos pl. (į pietus nuo dviračių treko), visuomeninis centras – prie Herkaus Manto g. 2) gyvenamajam masyvui tarp Herkaus Manto, Panevėžio, Kosmonautų ir Kretingos g. numatyti 2 visuomeninio aptarnavimo centrai. Miško kvartale suprojektuoti individualūs mūriniai su raudonų plytų apdaila, tarplangiams naudojant juostinius panelius. Gyv. namams parinkta bokštinio tipo erdvinė struktūra su blokavimo galimybėmis per intarpą ir be intarpo. Konstruktyvinio sprendimo pagrindu priimtos skersinės laikančiosios sienos. Pirmieji namai kvartale pastatyti 1980 m., o 1989 m. statybos dar vyko. Šio kvartalo išskirtinumas – laužytas raudono namų masyvo siluetas, organiškai susiliejantis su gamtine aplinka (Girulių miško parku). Projekte maksimaliai išnaudotos to meto techninės ir inžinerinės statybos galimybės. Projektas žymi reikšmingiausio miesto urbanistinės raidos etapo pabaigą.
Naujas transformacijas gyvenamųjų namų kvartalai išgyveno jau minėtame „Ryporte“ arba nebeegzistuojančio Žvejybos uosto rajone. 1971 m. kvartale tarp Minijos, Penkmečio (Sulupės), Žalgirio ir P. Nachimovo g. (Naikupės) greta senesnės statybos daugiabučių suprojektuoti penki 5 a. gyvenamieji namai dirbantiems Baltijos laivų statykloje (arch. A. Daniušis). 1978 m. pirmos eilės statybai šiame ir gretimuose kvartaluose rekomenduota statyti 9 a. I-464-LI serijos gyvenamuosius namus. Taip aštuntame ir devintame dešimtmečiais Žvejybos uosto rajone vietoj menkaverčių surenkamų gyvenamųjų namų ir mažaaukščių ikikarinės statybos pastatų kilostambiaplokščiai gyvenamieji namai. Nauji pastatai menkai sąveikavo su 1953 m. projekte išvystyta reguliaraus plano struktūra ir buvusio Smeltės priemiesčio likučiais. Panašiai spręstas daugelio kvartalų gana didelėje teritorijoje, šiandien vadinamoje Pamariu ir Poilsiu, likimas. Nors nėra rasti šios teritorijos projektai, iš vienos likusios fotografijos galima spėti, kad Juodkrantės mikrorajoną projektavo G. Galdikienė ir R. Lajus. 1974 m. tuščiuose plotuose, šalia individualios ir šeštojo dešimtmečio statybos Poilsio g., rajone suplanuoti tipiniai 5 ir 9 aukštų stambiaplokščiai ir silikatinių plytų gyvenamieji namai mažašeimiams. Įdomu tai, kad šiame kvartale buvo pastatytas pirmasis eksperimentinis naujos 120 PSS serijos stambiaplokštis gyvenamasis namas (1977 m.), patobulinti 1-464-LI serijos gyvenamieji namai (abiejų projektų autoriai – architektai Bronius Krūminis ir Vidas Sargelis, konstruktorius Vaclovas Zubrus).
Aukščiau paminėti kvartalai įėjo į Žvejybos uosto rajoną, pradėtą vystyti šeštojo dešimtmečio pradžioje kaip pavyzdinę darbininkų gyvenamąją zoną, šiandien labiau primenančią urbanistines džiungles. Kvartalai laužytame poligone tarp Nachimovo (Naikupės), Poilsio, Gilijos, Minijos, Popovo (Kalnupės), Žalgirio, Strėvos, Nidos gatvių, Baltijos ir Taikos prospektų formuoti ir kvartaliniu, ir perimetriniu, ir laisvo užstatymo principais, taip pat įvairiu laiku atskirais namais ir namų grupėmis, panaudojus beveik visą tuo metu respublikoje prieinamą namų serijų ir tipų asortimentą. Šiaurinis kvartalo perimetras Baltijos prospekte baigtas formuoti tik 1994 m. Nors atskiros namų grupės kvartalo viduje statytos ir 2000 m., šis kvartalas tankinamas ir šiandien.
Iš atskirai projektuotų gyvenamųjų namų kvartalų dar paminėtinas „Alksnynės“ mikrorajonas, neįėjęs į greta planuojamą VI gyvenamąjį rajoną, tačiau turėjęs su juo gerą funkcinį ir vizualinį ryšį. Kvartalas pavadintas Alksnynės viensėdžio, įsikūrusio kitoje Kuršių marių pusėje, garbei, o projektas parengtas 1975 m. (arch. R. Valatka). Jis apėmė gana erdvią teritoriją tarp Taikos pr., Smiltelės g., Minijos g. ir Statybininkų pr. Pusę tos teritorijos sudarė komunalinė zona, kitoje pusėje, palei naujai suprojektuotą Alksnynės g., organizuota penkių devynaukščių gyvenamųjų namų grupė (analogiško projekto 12 a. namai jau naudoti V gyv. rajono projekte). Šalia jų dvikampėmis ir vienkampėmis L formos grupėmis išdėstyti dvidešimties raudonų plytų 5 aukštų gyvenamieji namai. 1979 m. spaudoje užsiminta, kad metų pabaigoje II statybos valdyba perdavė naudoti paskutinį 37 butų 9 a. gyvenamąjį namą Alksnynės kvartale. 1987–1990 m. pietinėje kvartalo pusėje nutiesta Pietinė g. ir pastatyta dvylika 5 aukštų namų. Šio etapo užstatymo erdvinės charakteristikos – jau skurdesnės. Alksnynės kvartalas baigtas formuoti dešimtajame dešimtmetyje. Jis, nors ir pastatytas iš uostamiesčiui netinkamų statybinių medžiagų, laikytinas labiausiai pasisekusiu nedidelės apimties urbanistiniu gyvenamosios zonos suplanavimo projektu.
1978 m. skirtas sklypas devyniems 10 a. gyvenamųjų namų statybai Paryžiaus Komunos, Ryšininkų ir Rumpiškės g. pagal individualų projektą. Šio kvartalo projektas vykdomajam komitetui teiktas svarstyti 1982 m., o tipiniais klaipėdietiškos serijos stambiaplokščiais namais (arch. R. Norkus) užstatytas tik nepriklausomybės pradžioje. Kvartale, nugriovus pokarinius surenkamus medinius namelius, pastatyti keturi devynaukščiai ir vienas penkiaaukštis 120 PSS serijos gyvenamas namas. Projektas nors ir išsprendė daugeliui klaipėdiečių aktualią gyvenamo būsto problemą (tuo metu mieste gyveno istoriškai didžiausias gyventojų skaičius), šios teritorijos vertės nepakėlė.