VII.1 Nei Feniksas, nei Hirošima: Klaipėdos gyvenamieji rajonai
Pirmi bandymai
Pokarinėse iliustracijose ir amžininkų atsiminimuose Klaipėda primena Feniksą ir Hirošimą. Tačiau tai – klaidingas vaizdas, kurį piešė oficialioji valstybės propaganda ir jos veikėjai. Miestas nekilo iš pelenų, o buvo statomas iš paprasto betono ir silikatinių plytų – lėtai ir praktiškai iš naujo. Nebuvo jis ir visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus, nors panašiai būtų galima pasakyti apie senuosius miesto gyventojus. Bet tai kita tema.
Fiziniai miesto praradimai buvo skausmingi, tačiau nebuvo tokie drastiški. Tai geriausiai iliustruoja 1947 m. miesto tuometinės situacijos schema. Tik dabartinės Atgimimo aikštės vietoje, Sportininkų g. rajone (tuomet Bomelio Vitėje), ir keliuose senamiesčio bei naujamiesčio kvartaluose riogsojo griuvėsių krūvos. Visas miesto gatvių tinklas išliko sveikas, o dauguma namų buvo patenkinamos būklės ir po nedidelio remonto tiko gyventi. Didžiąją dalį naujųjų klaipėdiečių problemų sudarė gyventi tinkamo būsto paieška ir jo legalizavimas. Nenuostabu, geriausiai išsilaikę gyvenamieji pastatai miesto centre perėjo kariškių ir naujosios partinės nomenklatūros bei stambių pramonės įmonių globon. Darbininkų klasė ir aptarnaujantis personalas turėjo laukti eilėje arba tenkintis tuo, kas liko – prastesnės būklės namais, palėpėmis, garažais, sandėliukais.
Pirmieji rimtesni darbai „gyvenamojo fondo“ statyboje prasidėjo ėmus steigti stambias pramonės įmones. Valdžios supratimu, būtent jos tuo metu buvo pajėgios spręsti gyventojų būsto klausimus kompleksiškai – o kalbant paprasčiau – „savanoriškai priverstinai“. Pirma tokia įmone Klaipėdoje tapo „Baltijos“ laivų statykla. Jos dirbantiesiems apgyvendinti buvo skirtas sklypas į rytus nuo Smeltės priemiesčio, tačiau 1950 m. šio sumanymo atsisakyta. Vietoj to miesto vykdomasis komitetas 1951 m. perdavė įmonei septynis sklypus miesto centre ir iki 1954 m. įpareigojo užstatyti kvartalą tarp S. Daukanto, M. Melnikaitės (S. Šimkaus), M. Mažvydo ir Montės (H. Manto) gatvių bei sklypą prie Atgimimo (Tarybų) aikštės tarp Laivogatvio (Danės) ir M. Gorkio (Liepų) gatvių. Įmonei pavesta ir atskirų kvartalų bei gyvenamųjų namų miesto centre renovacija. Taip buvo sutvarkyti gyvenamieji namai P. Cvirkos g. (Turgaus) 1–5, 9–12, Palangos (S. Šimkaus) 20a, M. Melnikaitės (I. Kanto) 34. Tokiu keliu pasuko ir kitos įmonės – „Trinyčiai“, Klaipėdos elektros stotis. Gyvenamuosius namus „Trinyčiai“ pastatė Bangų g. 24, Vilniaus g. 31 ir 33. Klaipėdos elektros stotis – M. Gorkio g. 2 ir 12. 1957 m. pramonės įmonės pradėjo 42 gyvenamųjų namų statybą, tačiau iš viso sugebėjo užbaigti tik 15 namų. Neaišku, ar trūko plytų, ar darbininkų – mat statyta ūkiniu būdu.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje augant pramonei pradėti ir pirmieji gyvenamųjų kvartalų projektavimo darbai. Tačiau susidurta su rimtais iššūkiais – trūko profesionalių architektų, nebuvo projektavimo įrankių, techninės dokumentacijos, o ką jau ir kalbėti apie statybines medžiagas – tai žinome iš pirmojo miesto vyr. architekto Alberto Cibo skundų įvairioms žinyboms Vilniuje. Šiandien sunku patikėti, tačiau pirmus penkiolika metų Klaipėdai visus didesnius projektavimo darbus atlikdavo Miestų statybos ir projektavimo instituto (pavadinimas keitėsi daug kartų) Kauno skyrius, o sudėtingi inžineriniai ir pramonės įmonių projektai pasiekdavo net iš Leningrado (dab. Sankt Peterburgas).
Įdomu tai, kad pirmasis oficialus statybos leidimas gyvenamajam namui statyti P. Cvirkos (Turgaus) g. 5 išduotas 1948 05 02, o pavieniai nauji gyvenamieji namai pagal tipinius socrealistinio braižo projektus pradėti statyti 1949 m. ne tik P. Cvirkos (Turgaus), bet ir Pergalės (Tiltų), bei Montės (H. Manto) gatvėse. Visi jie, išskyrus vieną, stovi ten ir šiandien. Pirmasis gyvenamųjų namų kompleksas – kirilica sužymėti А, Б, В, Г kvartalai – Montės (H. Manto) g. prieigose pradėtas statyti 1951 m. Būsto taip stigta, kad netrukus miesto pietinėje dalyje prie Kuršių marių užsimota pastatyti visą gyvenamąjį rajoną Žvejybos uosto dirbantiesiems. Iš pradžių vietovė vadinta Žuvų tresto ir tralerių laivyno gyvenamuoju rajonu, mat Žvejybos uosto rajonu vadinta pramoninė uosto teritorija. 1951–1953 m. pagal generalinio plano schemą pradėti statyti tipiniai gyvenamieji namai Minijos ir P. Nachimovo (Naikupės) g. rajone (architektai Benjaminas Revzinas, Vaclovas Balčiūnas ir kt.). Tačiau tuo visi didingi užmojai ir baigėsi – sustojus Žvejybos uosto plėtrai, apsiraminta ir dėl gyvenamojo fondo statybos. Dar prieš pradedant statyti tipinius stalininius daugiabučius rajone kilo laikini mediniai suomiški surenkami namai Nidos ir P. Nachimovo g., demontuoti tik 1980-aisiais. Vėliau išgriautuose intarpuose atsirado beveik visa įmanoma Klaipėdos miesto gyvenamųjų namų tipologija. O rajonui „prilipo“ „Ryporto“ (rus. Рыбный порт, Рыбпорт) vardas. Šiandien iš šito proletariško rajono liko tik keturių kvartalų fragmentai ir kelios dešimtys gyvenamųjų namų.
Nauji laikai, nauji užmojai
Naujas gyvenamųjų kompleksų projektavimo etapas prasidėjo SSRS generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu ir sutapo su naująja statybos industrijos doktrina, paskelbta 1957 m. Komunistų partijos Centro komiteto ir SSRS Ministrų tarybos nutarimu „Dėl gyvenamųjų namų statybos išvystymo Tarybų Sąjungoje“. Jis suteikė teisę įmonėms legaliai skirti daugiau lėšų gyvenamųjų namų statybai. Doktriną turėjo įtvirtinti statybos, pramonės ir projektavimo įstaigų pertvarkymai, naujos projektavimo normos ir taisyklės.
Masinės statybos pradžios nereikėjo ilgai laukti. Pirmieji tokie gyvenamieji kompleksai Klaipėdoje pradėti 1959 m., vėl pasinaudojus Kauno įdirbiu. Kvartalai formuoti buvusių priemiesčių ir senojo užstatymo fragmentų vietose. Kadangi daugiabučių statyba miesto centre negalėjo išspręsti būstų poreikio, buvo rezervuotos teritorijos miesto šiaurėje, rytuose ir pietuose – tuščiose ir erdviose teritorijose, dažnai pelkėtose vietose ir ant prastesnio grunto.
Šiaurinėje dalyje 1960–1963 m. suplanuoti Sportininkų g., Įgulos g. ir Kretingos g. gyvenamieji kvartalai. Čia ketinta apgyvendinti šiaurinio pramonės rajono dirbančiuosius. 1962 m. generaliniame plane numatyta urbanizuoti teritoriją tarp dab. Liepojos g., Panevėžio g., Laukų g. ir Šiaurės pr. 1976 m. generaliniame plane gyvenamajai zonai atiduotos ir naujos teritorijos miesto šiaurės rytiniame pakraštyje tarp Dangės upės ir Palangos plento. Kairiajame Dangės krante, Tauralaukio, Šaulių ir Paupio vietovėse suplanuoti net trys gyvenamieji rajonai. Visi šie vilniečių planai nebuvo įgyvendinti, o teritorijas pradėta įsisavinti individualių gyvenamųjų namų statybai, įgavusiai pagreitį dar iki nepriklausomybės atkūrimo.
Kur kas menkesnė plėtra vyko rytinėje miesto dalyje: greta Mokyklos g. 1963 m. pradėtas statyti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas, kurį viso labo sudarė šešetas daugiabučių.
Tuo tarpu pagal 1957 m. miesto generalinio plano korektūrą abipus naujai suplanuoto Taikos prospekto, turėjusio tapti naująja miesto ašimi, pietų kryptimi iki planuojamos Kauno g. numatyta pastatyti net šešis mikrorajono dydžio gyvenamuosius kvartalus. 1960 m. pradėti I, 1961 m. – II gyvenamojo kvartalo, o 1963 m. – III gyvenamojo kvartalo, jau gavusio rajono rangą, projektavimo darbai. Apie tai toliau detaliau ir rašoma.
Pietų kryptimi
Pradėjus intensyvesnę miesto plėtrą į pietus suvokta, kad tolesnį gyvenamųjų rajonų plėtimąsi riboja pramonės įmonių buferis Kauno g., suformuotas šalia strateginės geležinkelio į buv. Smeltės priemiestį atšakos. Šioje pramonės įmonių zonoje 1969 m. veiklą pradėjo ir Klaipėdos stambiaplokščių namų gamykla, o 1971 m. jos bazėje įkurtas namų statybos kombinatas (šiandien čia – pagrindinė miesto vartotojų meka „Akropolis“). 1962 m. Petro Janulio kolektyvo parengtame generaliniame plane jau buvo numatyti sprendiniai, apeinantys šį barjerą. Buvo pasiūlyta gyvenamąsias zonas formuoti lygiagrečiai marių krantinėse išsidėsčiusių įmonių aptarnavimo koncepcijai, o miesto plėtimasis į pietus sustiprintas ir strategiškai svarbios III vandenvietės prie Klaipėdos (Karaliaus Vilhelmo) kanalo projektu. Nors schemos nebuvo tiksliai laikomasi, 1962 m. generalinis planas praktiškai padėjo pagrindus šiandieniniam Klaipėdos gyvenamųjų rajonų karkasui.
Iš karto už Kauno g.–Baltijos pr. pramonės rajono suformuoti du masyvūs gyvenamieji rajonai, sudaryti iš keturių mikrorajonų. Statybų eigoje ši griežtoka kompozicija virto keturiais – IV (Baltijos), V (Gedminų), VI (Žardininkų) ir VII (Bandužių) rajonais, sudarytais iš atitinkamai Pempininkų ir Neringos (IV), Debreceno ir Naujakiemio (V), 1-ojo ir 2-ojo (VI) ir 1-6-ojo (VII) mikrorajonų. Paskutiniai du VII rajono mikrorajonai ir 1977 m. generaliniame plane suplanuotas VIII gyvenamasis rajonas nebuvo realizuoti. Tiesa, minėtame plane VII gyvenamojo rajono kompozicija pasipildė dar 2 mikrorajonais ir sudarė net 8 mikrorajonus (nors realiai sovietmečiu buvo įgyvendinti tik 4), o VIII – iš 6 mikrorajonų. Reikėtų pasakyti, kad visa miesto zonavimo į rajonus ir mikrorajonus struktūra nuolat keitėsi. Skyrėsi ir jų žymėjimas tiek normatyviniuose dokumentuose, tiek ir spaudoje. Pavyzdžiui 1977 m. generalinio plano pagrindiniame brėžinyje pažymėtas net 21 mikrorajonas. 1990-aisiais masinės gyvenamųjų namų statybos epocha Klaipėdoje baigėsi. Nors dar ketvertą metų buvo statomi sovietinės komplektacijos daugiabučiai Varpų g. (5-asis VII rajono mikrorajonas), miesto pietinės dalies erdvinė ir planinė kompozicija liko nebaigta.
Progresyvusis metabolizmas
Šiandien sunku suvokti, tačiau septintajame dešimtmetyje SSRS planuotojai jau žinojo japonų metabolistus, puošusius tekančios saulės šalį grandiozinėmis „natūraliai augančiomis“ urbanistinėmis struktūromis. Vieną kitą repliką galima aptikti vėlesnio laikotarpio architektūroje (Lazdynų 16-aukščiuose, „Klaipėdos“ viešbutyje). Tačiau būtent Klaipėdos urbanistikoje pritaikyta linijinė gyvenamųjų rajonų vėrimo ant vienos ašies metodika šiam miestui suteikė neregėto progresyvumo – 1962 m. net Vilniuje tokio masto urbanizmu dar nedvelkė (Edmundas Vytautas Čekanauskas su Vytautu Brėdikiu Lazdynus pradėjo projektuoti tik 1965 m., o tuo metu projektuoti Žirmūnai savo mastu Klaipėdos užmojams neprilygo). Urbanistinį metabolizmą sukūrė P. Janulio komanda, pasinaudojusi modernistiniu miestų planavimo principu, kai gyvenamieji rajonai tampa stambiausiais miesto plano elementais, „maunamais“ ant vienos ar kelių ašių kaip stuburo. 1956 m., visoje Sovietų Sąjungoje priėmus rajoninio planavimo doktriną, gyvenamiesiems rajonams buvo nustatytos normos, kurios beveik nesikeitė iki pat „sargybų imperijos“ išformavimo. Priklausomai nuo miesto rango, planinės struktūros ir vyraujančio aukštingumo, vidutinio išvystymo (50–100 tūkst. gyv.) ir didelio (100–250 tūkst. gyv.) dydžio miestų gyvenamuosiuose rajonuose galėjo būti apgyvendinta nuo 25 iki 40 tūkst. gyventojų. Įprastai gyvenamieji rajonai būdavo sudaryti iš mikrorajonų, kurių dydį taip pat lėmė miesto rangas. Todėl mikrorajonų santykiniai dydžiai atskiruose miestuose galėdavo ženkliai skirtis: didelių pramonės centrų mikrorajonai galėjo užimti nuo 20 iki 50 ha teritoriją, juose apsigyventi nuo 12 iki 20 tūkst. gyventojų, vidutinio dydžio miestuose – nuo 6 iki 12 tūkst., mažesniuose miestuose šis skaičius svyruodavo nuo 4 tūkst. iki 6 tūkst. Mikrorajonus formuodavo gyvenamųjų namų kvartalai, o šiuos – namų grupės.
Pirmas „blynas“ – žvejams
Jau minėjome, kad pirmasis gyvenamasis rajonas Klaipėdoje suprojektuotas pietinėje miesto dalyje, abipus Minijos gatvės, dar neturint linijinio miesto vizijos. 1945 m. Klaipėdoje įsteigus Žvejybos uostą, pradėta rengti jį aptarnausianti Žuvų tresto ir tralerių laivyno gyvenamojo rajono schema. Du ambicingo projekto variantai baigti 1953 m. Valstybinio LTSR projektavimo instituto Kauno skyriuje (arch. Vaclovas Balčiūnas, Jonas Navakas). Rajono schemoje suformuoti keturi tipinių namų kvartalai (I, II, III ir IV), formuoti perimetru su akcentuotais kampais, visuomeniniai pastatai (klubas su 500 vietų sale, 880 vietų mokyklos, rajoninis parkas su stadionu, ligoninės kompleksas, 95 vietų pirtis ir skalbykla), išdėstyti atokiau nuo gyvenamosios zonos. Iš viso „Ryporte“ ketinta apgyvendinti net 40 tūkst. gyventojų. Nepasitvirtinus pramonės augimo planams, o greičiausiai ir pasikeitus „darbo liaudies“ įsivežimo iš draugiškų respublikų politikai, rajono plėtra pristabdyta. Spėta tik 4 kvartaluose suformuoti dviejų centrinių gatvių išklotines, užbaigti kelis visuomeninius pastatus (prieškarinio stadiono vietoje įrengtas „Baltijos“ stadionas, pagal tipinį Juozo Mazurkevičiaus projektą pastatyta mokykla Strėvos g.). Kvartalų viduje 1950 m. pradėti statyti surenkamieji suomiški skydiniai nameliai, kurie nugriauti ir paneliniais daugiabučiais namais užstatyti tik devintojo dešimtmečio viduryje. Šeštajame dešimtmetyje suplanuotas gatvių tinklas ir dabar formuoja chaotišką šio rajono kvartalų struktūrą. Įdomu tai, kad daugelis tuo metu suplanuotų gatvių vėliau pateko į miesto toponimiką. Taikos toponimas SSRS gyvavimo laikotarpiu buvo vienas populiariausių. Tokia gatvė buvo ir pirmojo miesto vyr. architekto A. Cibo gimtajame Vladikaukaze. Klaipėdoje pirmiausia taip pavadinta dabartinė Minijos g. trasa nuo Naikupės iki dabartinės II perkėlos. Įvestos naujų profesijų atstovų gatvės – Statybininkų (Agluonos), Lakūnų (Statybininkų pr.), Mechanizatorių (Mechanizacijos). Apibendrinant „Riportas“ turi savotiško niūraus liūdesio, o ir jo projektas Klaipėdoje – ne iš pačių blogiausių.
Antras „blynas“ – senamiesčiui
Antras gyvenamasis rajonas pradėtas planuoti 1958 m. į pietus nuo senamiesčio kaip atskirų kvartalų grupė. Teritorijos detalaus išplanavimo projektai rengti ypatingų pokyčių metais, keičiantis urbanistinio planavimo principams, normoms ir taisyklėms. Kvartalai abipus naujai suplanuoto Taikos prospekto užstatyti menkos architektūrinės kokybės ir prastos estetinės išvaizdos tipiniais gyvenamaisiais namais. Rajonas 1958-1961 m. planuotas kvartalais, planinė užduotis ne kartą keista.
I-asis šio rajono kvartalas suformuotas tarp Bangų, Kooperacijos, Žiedo (vėliau Komjaunimo, dabar – Sausio 15-osios) ir naujai planuojamo Taikos prospekto (arch. K. Černiauskas). 1961 m. miesto architektūrinėje taryboje svarstyti du kvartalo projekto variantai. Siūlyta netankinti užstatymo, o centrinės magistralės perimetrą paįvairinti aukštuminiais pastatais. Naujam projekto variante numatyti penki stambiapaneliniai namai Žiedo g. Galutiniame variante kvartale suprojektuoti 5 a. silikatinių plytų gyvenamieji namai, ignoravę senąją gatvių struktūrą ir disonavę su išlikusiu 1-2 a. Baltikalnės priemiesčio ir Butsargės dvaro užstatymu. Teritorijoje iš viso pastatyta apie dvi dešimtis 3-5 a. namų iš silikatinių plytų su raudonų plytų intarpais. Panašiai suplanuota ir gyvenamųjų namų grupė kitos Taikos pr. pusėje gynybinių įtvirtinimų gretimybėje, kvartale tarp Taikos pr., Pylimo ir J. Biliūno (Galinio Pylimo) g. – čia pastatyti 6 namai, kurių galiniai fasadai, nors ir renovuoti, netvarkingai pasuktais kampais iš šiandien formuoja Sausio 15-osios ir Kooperacijos g. išklotines.
Didesnės galimybės projektuotojams suteiktos II-me kvartale, suplanuotame tarp Žiedo, Rumpiškės, Paryžiaus Komunos ir Taikos pr. (pirmojo varianto autorius – arch. B. Revzin, antrojo – B. Revzin ir K. Černiauskas). Čia architektus varžė tik keli Rumpiškės gatvėje išlikę gyvenamieji namai). Projektas taip pat keistas keletą kartų. MSPI Kauno skyriaus paruošta II-ojo kvartalo užstatymo projektinė užduotis Klaipėdos m. vykdomojo komiteto patvirtinta dar 1959 m. Projekte numatyta 42 tūkst. m2 gyvenamojo ploto su centrine katiline, vaikų lavinimo ir gyventojų aptarnavimo įstaigos. Kvartalas baigtas formuoti apie 1964–1965 m. Antrojo kvartalo projekte kartotos pirmojo projekto klaidos: suformuoti netaisyklingi laužyti magistralinių gatvių perimetrai, užspaustos vidinės kiemų erdvės, nenumatyti ryšiai su kitomis išlikusios urbanistinės struktūros (gatvių) jungtimis. Šią urbanistinę nesėkmę teks dar taisyti.
Trečias kartas nemelavo
III gyvenamasis rajonas – pirmas stambus Klaipėdos projektuotojų darbas, pradėtas planuoti 1960 m. Respublikinio projektavimo tresto (vėliau MSPI) Klaipėdos skyriuje (arch. Kazimieras Balėnas, Genovaitė Balėnienė). Dar 1959 m. K. Balėnui baigiamajame darbe (darbo vadovas K. Šešelgis) buvo pasiūlyta suprojektuoti Klaipėdos pietinio miesto rajono visuomeninį centrą. Diplominis jauno architekto projektas buvo puikiai įvertintas. Greičiausiai dėl šios priežasties K. ir G. Balėnams 1962 m. pasiūlyta prisijungti prie rajono planavimo grupės, kurią jau sudarė A. G. Tiškaus ir K. Černiausko architektų grupės. Iš trijų grupių tolesniam projektavimui pasirinktas Balėnų variantas. Gyvenamasis rajonas suplanuotas buvusio Rumpiškės dvaro laukuose, pokariu atsidūrusiuose juridinėse Klaipėdos aerodromo sklypo ribose. 54 ha dydžio teritorijoje architektai numatė netaisyklingą U formos gyvenamųjų namų masyvą, sudarytą iš 8 namų grupių. Pagrindinis masyvo korpusas įkomponuotas prie Kauno g., kur tarp gyvenamųjų namų pramaišiui įterpti vaikų lopšeliai-darželiai, mokyklos ir visuomeninio aptarnavimo įstaigos. Plytiniais keturių sekcijų namais užstatytas 1-as mikrorajonas. Stambiaplokščius namus statyti nutarta 2-ame mikrorajone. Kiekvienai namų grupei numatyta po pirminio aptarnavimo centrą ir maisto produktų parduotuvę. 7 ha teritorija šalia Paryžiaus Komunos g. atiduota rajoniniam parkui, į kurį vėliau integruota Rumpiškės dvaro pastatuose įkurta Vaikų dailės mokykla. Spaudoje rašyta, kad 1965 m. keturiuose namuose apsigyveno naujakuriai, o 1966 m. suplanuota miestiečius įkurdinti dar devyniolika namų. 35 ha plote iš viso numatyta trisdešimt keturi 5 a., šeši 9 a. gyvenamieji namai ir 3 bendrabučiai. 1966 m. pradėtas statyti rajono visuomeninis centras su plačiaekraniu kino teatru, ryšių skyriumi, universaline parduotuve ir valgykla-restoranu. Rajonas baigtas tik 1972 m. Trečias kartas nemelavo – gyvenamasis rajonas to meto spaudoje gavo daug pagyrų, o architektai iš valdžios – ir diplomų.
Rajonas tyruose
Po III gyvenamojo rajono imtasi IV statybos. K. Balėno ir G. Galdikienės planuotojų grupė ėmėsi 92 ha ploto teritorijos tarp Baltijos pr., Taikos pr., Spalio pr. (Šilutės pl.) ir Debreceno g. Tai buvo pirmasis rajonas miesto pietinėje dalyje, numatytas už pramoninio buferio. Rajonas suplanuotas iš dviejų mikrorajonų – Pempininkų ir Neringos, – o užstatymas sukomplektuotas iš stambiaplokščių ir mūrinių penkiaaukščių bei mūrinių devynaukščių namų, kurie specialiai suprojektuoti šiam rajonui (arch. A. Umbrasas). Taip buvo gerokai pagyvinta ir atnaujinta miesto architektūrinė išraiška. Rajono projektavimo darbai prasidėjo 1964 m., tik užbaigus III gyvenamojo rajono planavimo darbus. Pačioje pradžioje siūlyta statyti 16-os aukštų gyvenamuosius namus, juos jungti į savotiškas salas. Šis siūlymas buvo atmestas, mat tokių namų statybos technologijos Lietuvoje dar neturėta. 1966 m. antrasis rajono projekto variantas parengtas ir pristatytas derinti miesto užstatymo tarybai. Tais pačiais metais detalizuotas ir šio rajono 1-ojo mikrorajono projektas. Jame numatyta 214 tūkst. m2 gyvenamoji ploto. Planuota, kad čia apsigyvens 24 tūkst. žmonių. Rajone suprojektuoti 24 devynaukščiai namai, penkiaaukščių numatyta mažiau nei III gyvenamajame rajone, bet užtat jie ilgesni – nuo 8 iki 14 sekcijų (net iki 220 butų). Projektas svarstytas iki 1967 m. birželio mėn. Svarstymuose spręstos įvairios gamybinės ir inžinerinės užduotys – Klaipėdos namų statybos kombinato gamybos linijų paleidimo vėlavimas, projekto neatitikimas respublikinėms statybos normoms. Vis dėlto rajono statyba prasidėjo anksčiau, nei buvo baigta derinti visą projektą. 1966 m. prasidėjo plytinių namų statybos, o 1969 m. pereita ir prie stambiaplokščių namų. Rajono planinis-erdvinis sprendimas to meto Lietuvos planavimo praktikoje buvo pakankamai originalus. Jis rėmėsi beveik simetriška 4×4×4×4 kompozicija, kur keturis teritorijos kraštuose išdėstytus gyvenamųjų namų masyvus sudarė keturios namų grupės po keturis namus. Statant rajoną tyruose nugriautos kelios sodybos, tačiau išliko ankstesnio kraštovaizdžio ženklai – pavienės senųjų medžių ir sodų grupės. Vėliau iš nuo statybų likusio grunto sustumtos dirbtinės kalvelės, prie „Neringos“ prekybos centro suformuoti vandens baseinai, kurie pagyvino vidinių rajono erdvių charakterį. Rajono centre palikti du erdvūs žalieji koridoriai: centrinė alėja jungė „Pempininkų“ ir „Neringos“ visuomeninius prekybos centrus, skersinė jungtis formavo vidurinių mokyklų zoną. Vaikų darželiai išdėstyti pėsčiųjų zonoje prie alėjos, dar du prekybiniai taškai išdėstyti prie skersinių jungčių. Bendra rajono spalvinė gama derėjo prie regioninio vietovės charakterio. Naujo tipo devynaukščiai mūryti iš raudonų ir geltonų plytų, balkonų panelėms panaudota žydra glazūra. Visuomeniniams prekybiniams centrams pritaikyti tipiniai projektai, viešosios erdvės papuoštos originaliais akcentais. Rajonas baigtas vystyti 1974 m.
Dar vienas rajonas – dvarvietėje
V gyvenamasis rajonas (arch. Algimantas Vitonis) suplanuotas senojo Gedminų (Götzhöfen) dvaro laukuose tarp Taikos pr., Debreceno g., Šilutės pl. ir Statybininkų pr. Visa jo 113 ha teritorija užstatyta I-464-LI serijos tipiniais 5 ir 9 aukštų stambiaplokščiais gyvenamaisiais namais. Projekto naujovė – 12 aukštų gyvenamasis namas su visuomeninės paskirties patalpomis (arch. A. G. Tiškus, E. Arkušauskas). Projektas pradėtas rengti 1968 m. ir keletą kartų redaguotas. Pagal pirminį sumanymą teritorijoje turėjo atsirasti 5 šešiolikaukščiai, 14 devynaukščių ir 46 penkiaaukščiai namai. Iš viso rajone turėjo būti apgyvendinta iki 28 tūkst. naujakurių. Šiame rajone architektai daugiau dėmesio skyrė žmonių aptarnavimo, kultūrinių-buitinių įstaigų plėtrai, bendrabučiams. Pačiame rajono centre, arčiau Taikos pr., pasiūlyta statyti aukštuminius pastatus su geresne apdaila. Visuomeninių pastatų zonoje net ketinta statyti miesto pietinės dalies administracinį centrą su rajono tarybos rūmais, partijos ir komjaunimo miesto komitetais, dramos teatrą, universalinę ir baldų parduotuves. Visas šis sumanymas vėliau buvo perkeltas į teritoriją prie Baltijos pr. Tęsiantis projekto derinimo peripetijoms, pirmieji namai rajone pradėti statyti 1971 m. Paaiškėjus, kad planuojama gyvenamoji zona patenka į Šilutės pl. esančio mėsos kombinato 500 metrų sanitarinę zoną, teko keisti rajono detalaus išplanavimo projektą. Taip vietoje keturių mikrorajonų liko du, kuriems buvo numatytas 200 tūkst. m2 gyvenamass plotas, skirtas 22 tūkst. gyventojų. Rajono teritorija sudalinta į šešias zonas: dviejų gyvenamųjų mikrorajonų (Debreceno ir Naujakiemio), gyvenamojo kvartalo Šiaulių g., vidurinių mokyklų Gedminų g., bendrabučių Debreceno g. ir komunalinių įstaigų Šilutės pl.. Gyvenamieji namai zigzago principu jungti į kompozicines grupes, susidedančias iš dviejų 9 aukštų ir šešių 5 a. namų. Namų grupės komponuotos taip, kad sudarytų uždaras ir nuo vyraujančių vėjų apsaugotas kiemų erdves. Ši problema išryškėjo statant IV rajoną. Pakoreguotame projekte liko 28 penkiaaukščiai namai po 60 butų, 18 penkiaaukščių po 90 butų, 14 devynaukščių namų po 144 butus. 1974 m. rastas sprendimas panelinių namų galinių fasadų techniniam sprendimui – pradėta juos purkšti apsauginiu dekoratyviniu polimermineraliniu mišiniu (PVA emulsijos pagrindu), į kurį, priklausomai nuo kvartalo ar namų grupės, buvo įmaišomi skirtingų spalvų pigmentai. Šeši lopšeliai-darželiai po 180 vietų (iš kurių du savaitiniai) suplanuoti mikrorajonų viduje, šalia skersinių rajono ryšių, o keturios vidurinės mokyklos po 1284 vietas – Gedminų gatvėje šalia Draugystės parko. Sanitarinėje zonoje palikta vieta bendrabučiams ir septintam vaikų darželiui. Keturi iš penkių planuotų 16 a. gyvenamųjų namų, neradus jiems projektų, tapo 12 aukštų. Šie daugiaaukščiai, išdėstyti aplink pagrindinį visuomeninį-prekybinį centrą Taikos pr., pagyvino pietinės miesto dalies siluetą. Viešosios erdvės prie svarbiausių apžvalgos taškų apželdintos kalninėmis pušelėmis ir laukinėmis vynuogėmis. Rajoną baigta statyti 1976 m.
Šeštasis
VI rajonas (arch. Ričardas Valatka) toliau tęsė Klaipėdos gyvenamųjų zonų tiradą pietų link. Beveik 100 ha teritorija užėmė plotą tarp Statybininkų pr., Vingio g., Smiltelės g. ir Taikos pr. Rajone panaudoti jau III, IV ir V rajonuose eksploatuoti tie patys I-464-LI serijos penkiaaukščiai ir devynaukščiai gyvenamieji namai. Rajono detalaus išplanavimo projektas pradėtas rengti 1971 m., o pritarimas miesto užstatymo taryboje gautas tik 1974 m. pabaigoje. Tik 1976 m. pradėta svarstyti, kokį pavadinimą suteikti šiam rajonui. Rinktasi iš dviejų variantų – Smeltės arba Žardės. Nuspręsta pasirinkti už pustrečio kilometro piečiau įsikūrusio kaimo pavadinimą. Vėliau rajonas imtas vadinti Žardininkais (tai lietuviškas šioje vietoje buvusio palivarko Klein Götzhöfen pavadinimas).
VI rajonas suformuotas iš dviejų gyvenamųjų mikrorajonų, sukomponuotų apie tris aptarnaujančias gatves. Taip siekta ne tik sumažinti rajono dydį (to nepavyko padaryti IV gyvenamojo rajono architektams), bet ir savotiškai pratęsta Klaipėdos gatvių tradicija, saugantis nuo vyraujančio vėjo ir pustomo smėlio. 1-asis mikrorajonas išdėstytas apie Žardininkų ir Konstitucijos (Reikjaviko) gatves iš netaisyklingų gyvenamųjų namų grupių, sudarytų iš 3, 5, 6 ir 7 pastatų. 23 ha ploto teritorijoje suplanuoti gyvenamieji namai po 60, 90, 108 ir 144 butus. 3570 butuose turėjo apsigyventi beveik 14 tūkst. gyventojų. Numatyti 4 vaikų lopšeliai-darželiai, 2 vidurinės mokyklos, visuomeninis prekybinis centras. 1-ojo mikrorajono statyba pradėta 1976 m., o 1979 m. pastatyti paskutinieji VI rajono 1-ojo mikrorajono namai. Netrukus pradėtas vystyti ir 2-asis mikrorajonas – į rytus už žaliosios pėsčiųjų zonos ir kalnelio, vietinių vadinamo Simonkės (mat greta driekiasi rašytojos Ievos Simonaitytės gatvė). Netaisyklingos gyvenamųjų namų grupės iš 2, 3 ir 4 pastatų komponuotos palei I. Simonaitytės gatvę, tapusią šio mikrorajono ašimi. Čia taip pat numatyti 4 vaikų lopšeliai-darželiai, 2 vidurinės mokyklos ir viena maisto prekių parduotuvė. Nors rajone pagrindiniai statybos darbai baigti 1981 m., vėliau greta 2-ojo mikrorajono prie Šilutės pl. pastatyti dar 6 tipiniai silikatinių plytų gyvenamieji namai, o šalia prekybos centro Vingio g. – ir 2 klaipėdietiškos architektūros stiliumi suprojektuoti dvylikaaukščiai (arch. G. Tiškus).
Pagal savo planinę-erdvinę struktūrą prie VI gyvenamojo rajono galima priskirti ir kvartalą tarp Vingio g., Šilutės pl. ir Smiltelės g. Projekto autoriai – MSPI Klaipėdos skyriaus architektai R. Valatka ir Juozas Mureika. Projektas miesto architektūrinėje taryboje svarstytas 1979 m. Teritoriją ketinta užstatyti 5 ir 9 a. stambiaplokščiais 1-464-LI-K serijos gyvenamaisiais namais. Planuota, kad gyventojus aptarnaus „Vingio“ prekybos centras. 1981 m. miesto spaudoje minima, kad 8,55 ha plote suprojektuoti 22 tos pačios serijos 5 ir 9 aukštų blokiniai namai. Tačiau realiai kvartale iškilo 17 daugiabučiai, sudalinti į keturias namų grupes iš 3, 4 ir 5 namų, vidinėje kvartalo erdvėje pastatytas vaikų darželis („Dobiliukas“). Šiandien šis kvartalas vadinams Šlapžemiais.
Septintasis, paskutinis
VII rajonas buvo paskutinis, pats stambiausias Klaipėdos gyvenamųjų namų kompleksas, planuotas net dešimtį metų. Architektų R. J. Valatkos ir G. Galdikienės pradėtas rengti dar 1974 m., rajonas baigtas planuoti tik 1985-aisiais. Negana to, subyrėjus Sovietų Sąjungai, teko koreguoti 5-ojo ir 6-ojo mikrorajonų projektus. Rajonas planuotas atsižvelgiant į bendras miesto augimo prognozes ir buvo skirtas realiems būsto poreikiams patenkinti – visai greta jau veikė viena stambiausių visoje šalyje ir didžiausią dirbančiųjų skaičių mieste turinti Vakarų laivų remonto įmonė (VLRĮ). Tai buvo ne tik didžiausias miesto teritorijos fragmentas istorijoje, detaliai suplanuotas vienu ypu. Rajonui specialiai sukurta klaipėdietiško charakterio gyvenamųjų namų serija 120 PSS. Tai pirmas toks atvejis respublikoje.
VII gyvenamasis rajonas aprėpė net 139 ha teritoriją tarp Smiltelės g., Šilutės pl., Jūrininkų pr. ir Taikos pr. tęsinio buvusio Didžiojo Žardės dvaro laukuose. Rajone planuota pastatyti 413 tūkst. m2 gyvenamojo ploto. Jame turėjo tilpti 36 tūkstančiai naujakurių. Atskirus mikrorajonų detalaus išplanavimo projektus rengė įvairūs architektai. Žinoma, kad prie rajono išplanavimo schemų dirbo R. J. Valatka, G. Galdikienė, Juozas Mureika, Raimondas Norkus, Edmundas Benetis, Virginija Mikavičiūtė. Teritoriją numatyta užstatyti stambiaplokščiais penkiaaukščiais, devynaukščiais ir dešimtaukščiais namais, o juos papildyti pirmaisiais mieste dvylikos ir šešiolikos aukštų monolitinės konstrukcijos daugiabučiais, skirtais naujai šalies socialinei grupei – mažašeimiams. Pirmieji teritorijos planavimo darbai pradėti 1974 m., tik užbaigus IV gyv. rajono statybas. Projektas koreguotas ir naujas jo variantas miesto užstatymo tarybai pristatytas 1977 m. Šio varianto pagrindu parengtas detalus projektas. Rajone – 6 mikrorajonai. Visi išdėstyti po du atkarpose nuo Šilutės pl., Vingio g. žaliosios jungties ir Taikos pr. tęsinio. 1-ojo ir 2-ojo mikrorajonų kompozicija šiek tiek atkartoja kitapus Smiltelės g. stovinčio VI gyv. rajono struktūrą. Namai grupuoti po du ir eglutės principu išdėlioti abipus mikrorajonus jungiančios Laukininkų gatvės. 1-ajame mikrorajone iš viso 13 tokių grupių (į jas įsiterpia 5 devynaukščių sala Vyturio g.), 2-ajame mikrorajone – tik 9. Įdomu tai, kad 1-ojo mikrorajono vakarinė Laukininkų g. dalis užstatyta seno tipo daugiabučiais. Taip VII rajonas supanašėja į greta esantį VI rajoną. Priežastis čia paprasta: terminai spaudė projektuotojus vykdyti planus, namų statybos kombinate vėlavo ir naujos serijos namų gamyba. 3-asis ir 4-asis mikrorajonai suplanuoti rytinėje rajono pusėje prie Šilutės pl. šių mikrorajonų kompozicija jau kitokia. Mikrorajonai formuoti iš uždarų kvartalų grupių, besibūriuojančių apie Mogiliovo g. ašį ir suformuotos iš 6, 7 ir 11 120 PSS tipo gyvenamųjų namų (sudariusios atitinkamai 7 ir 6 kvartalų grupes). Vingio g. parinkti du plotai daugiaaukščiams iš monolitinio gelžbetonio. Tačiau vietoj planuotų 8 daugiaaukščių pastatyti tik 6.
Pirmieji VII gyvenamojo rajono naujakuriai įsikūrė 1983 m. Laukininkų g. vakarinėje pusėje. 1985 m. baigtas montuoti ir pirmasis naujos kartos eksperimentinis klaipėdietiškos architektūros daugiabutis iš bloksekcijų. Maždaug tuo metu prasidėjo ir gyvenamojo fondo stagnacija. Nors 1986 m. ketinta toliau vystyti 5-ąjį mikrorajoną prie Taikos pr. 1990 m. spaudoje minima, kad baigta rengti projektinė 5-ojo mikrorajono ir pradėta rengti 6-ojo mikrorajono užstatymo dokumentacija (arch. R. Norkus, Edmundas Benetis). Mikrorajono užstatymas turėjo driektis šalia Taikos pr. iki pat Jūrininkų pr. Abu mikrorajonai apėmė beveik pusę rajono teritorijos (64,7 ha), juose suplanuotas būstas 17,6 tūkst. gyventojų. Planinė ir erdvinė mikrorajonų kompozicija kartojo ankstesnių rajonų kompozicinius principus ir funkcines schemas – aukštuminiai pastatai formuoti arčiau pagrindinės gatvės (Taikos pr.), abipus visuomeninio centro, gyvenamieji namai organizuoti nedidelėmis grupėmis. Vaikų darželiai sukaišioti kvartalų viduje, mokyklos išdėstytos šalia parko, jungiančio 1, 2, 5 ir 6-ąjį mikrorajonus. 5-ojo mikrorajono projektas įgyvendintas iš dalies. Reali situacija nuo projekto nesiskiria tik Smiltelės g. pusėje (7 kvartalų grupės), mikrorajono viduje suprojektuotas vienas papildomas kvartalas (vietoj 4 kiemų atsirado 5), Taikos pr. pusėje vietoj suplanuotų 4 kvartalų atsirado prekybos centras ir 3 dangoraižiai. 6-asis mikrorajonas dienos šviesos taip ir neišvydo.
Apibendrinimas
Apibendrinant Klaipėdos gyvenamųjų rajonų raidą sovietmečiu, reikėtų akcentuoti du dalykus. Pirma, Klaipėda, kaip eilinis sovietinis pramoninis miestas neturėjo daug galimybių. Pagrindiniai pramonės plėtojimo scenarijai, lėmę gyvenamųjų rajonų planavimo poreikį, po karo buvo priimti Maskvoje ir Vilniuje. Svarbiausi urbanistiniai projektai parengti Leningrade ir Kaune. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje vietos architektų ir atskirų partijos bei pramonės įstaigų vadovų pastangomis pradėjo ryškėti savitas miesto charakteris. Tai suteikė galimybę naujai interpretuoti masinės statybos metodus. Antra, vietos miestų planuotojai ir architektai laikėsi nerašyto susitarimo, kad kiekvienas rajonas skirtųsi išplanavimo principu ir vidaus erdvėmis: „Turėjome planuoti raudonuosius rajonus, o nebuvo blokinių sekcijų. Todėl stengėmės sudaryti uždaras erdves, saugančias kiemus nuo vėjų, siekėme, jog kiekvienas rajonas, nepažeisdamas bendrų miesto architektūros koncepcijų, turėtų savitą architektūrą“, – „Literatūroje ir mene“ 1977 m. teigė A. G. Tiškus.
Literatūra
- Bajoras, Vytautas. „Stebuklams nėra ribų“, in: Tarybinė Klaipėda, 1963 05 01, Nr. 103 (4696).
- Bajoras, Vytautas. „Gedminų rajonas“, in: Tarybinė Klaipėda, 1970 10 22, Nr. 248 (6989).
- Bajoras, Vytautas. „Ką statysime 1984 metais?“, in: Tarybinė Klaipėda, 1984 01 21, Nr. 18 (11007).
- Baranauskas, V. „Gimsta didelė staigmena“, in: Tarybinė Klaipėda, 1967 01 31, Nr. 26 (5851).
- Butkus, Tomas S.; Safronovas, Vasilijus; Petrulis, Vaidas. Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016.
- Butkus, Venantas (sud.). Klaipėda. Vilnius: Mintis, 1972.
- Čepys, Albinas. „Nauji Klaipėdos kvartalai“, in: Tarybinė Klaipėda, 1960 02 06, Nr. 26 (3704).
- Daunora, Zigmas Jonas. „Šalies miestų planavimui taikomos gyvenamųjų vietovių klasifikacijos ir jų funkcinės sandaros apibrėžimas“, in: Urbanistika ir architektūra, 2006, t. XXX, Nr. 4.
- Drėmaitė, Marija; Petrulis, Vaidas; Tutlytė, Jūratė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012.
- Galdikienė, Gina. „Septintojo rajono gairės“, in: Tarybinė Klaipėda, 1986 05 02, Nr. 103 (11692).
- Juodytė, Gražina. Klaipėdos akvarelės. I–III dalys. Klaipėda: Druka, 2009–2012.
- Kairiūkštytė, Nastazija. Klaipėdos pramonė ir darbininkai 1945–1960 metais. Vilnius: LTSR MA istorijos institutas, 1987.
- „Ketvirtasis – Pempininkų rajonas“, in: Tarybinė Klaipėda, 1966 03 26, Nr. 71 (5589).
- Lapė, Petras. „Klaipėdos miesto pokario architektūra ir jos problemos“, in: Regimantas Gudelis (sud.), Klaipėdos kultūros raidos bruožai. Klaipėda: chorinė bendrija „Aukuras“, 1992, p. 93–98.
- „Miestas žengs dar toliau“, in: Tarybinė Klaipėda, 1962 03 04, Nr. 54 (4340).
- Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mintis, 1991.
- Norkus, R. „Dabar – paskutinieji mikrorajonai“, in: Tarybinė Klaipėda, 1990 10 02, Nr. 218 (13007).
- Petrulis, Vaidas. „Alfredas Gytis Tiškus: architektūrinės idėjos ir projektai“, in: Darius Raišutis ir Valdas Lumbis (sud.), Architektas Alfredas Gytis Tiškus: Laužta prasmės linija. Klaipėda: Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, 2009, p. 13–21.
- Safronovas, Vasilijus. „Prarastoji Klaipėda: 1944–1969 metai“, in: Kęstutis Demereckas; Vasilijus Safronovas, Klaipėda 1945–1965…: fotoalbumas. Klaipėda: Libra Memelensis, 2010, p. 6–39.
- Stubra, Albinas. „Vingio kvartalas“, in: Tarybinė Klaipėda, 1981 10 02, Nr. 227 (10316).
- Šešelgis, Kazimieras. „Nauji gyvenamųjų rajonų planavimo būdai“, in: Statyba ir architektūra, 1960, Nr. 1–2, p. 7–11.
- „Šeštasis gyvenamasis…“, in: Tarybinė Klaipėda, 1976 02 28, Nr. 49 (8626).
- Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. I, II. Vilnius 1985, 1986.
- Tarybinė Klaipėda, 1978 10 14, Nr. 237 (9449).
- Tarybinė Klaipėda, 1979 06 09, Nr. 131 (9620).
- „Trečiasis rajonas“, in: Tarybinė Klaipėda, 1966 01 09, Nr. 7 (5525).
- Tiškus, Gytis. „Gairės rytdienos statyboms“, in: Tarybinė Klaipėda, 1965 01 30, Nr. 24 (5233).
- Tiškus, Gytis. „Ugniaspalvis miesto rūbas“, in: Literatūra ir menas, 1977 10 15, Nr. 42 (1611), p. 8–9.
- Tiškus, Gytis. „Uostamiesčiui – savitą architektūrą“, in: Statyba ir architektūra, 1978, Nr. 12 (235), p. 10–11.
- Vitkutė, Nijolė. „Klaipėdos gyventojai“, in: Regimantas Gudelis (sud.), Klaipėdos kultūros raidos bruožai. Klaipėda, 1992.
- Žemaitis, Feliksas. „400 tūkstančių kvadratinių metrų“, in: Tarybinė Klaipėda, 1966 04 17, Nr. 90 (5608).
- VII-ojo gyvenamo rajono Klaipėdoje detalaus išplanavimo projektas, 1974 m., in: LRAMA.
- VII-ojo gyvenamo rajono Klaipėdoje detalaus išplanavimo korektūra, 1977 m., in: LRAMA.
- VII-ojo gyvenamo rajono Klaipėdoje 5–6 mikrorajonų detalaus išplanavimo projektas, 1985 m., in: LRAMA.
- A. Cibo pranešimas vyr. architektų ir valstybės architektūros ir statybos kontrolės inspektorių viršininkų suvažiavime, 1948 12 01–03, in: LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 15, l. 28.
- Architektūrinės miesto tarybos įvykusios 1979 m. kovo 21 d. Statybos ir architektūros valdyboje protokolas, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 76, l. 13.
- Gedminų (V) gyvenamo rajono detalaus išplanavimo projektas, 1969 m., in: KTU ASI
- Gedminų gyvenamo rajono Klaipėdoje projektas. MSPI, Vilnius, 1982.
- Klaipėdos miesto architektūrinės komisijos posėdžio protokolas [be Nr.], 1960 12 22, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 5, p. 30–31.
- Klaipėdos miesto Architektūrinės tarybos posėdžio protokolas Nr. 1, 1961 m. sausio mėn., in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 7, l. 1–2.
- Klaipėdos miesto architektūrinės tarybos posėdžio, įvykusio 1961 m. gegužės 23 d., protokolas Nr. 6, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 7, l. 27.
- Klaipėdos miesto Architektūrinės tarybos posėdžio, įvykusio 1961 m. gegužės 26 d., protokolas Nr. 10, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 7, l. 30.
- Klaipėdos miesto Architektūrinės tarybos posėdžio, įvykusio 1961 m. lapkričio 26 d., protokolas Nr. 7, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 7, l. 45.
- Klaipėdos miesto architektūrinės tarybos protokolas Nr. 6, 1962 10 17, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 9, l. 62–63.
- Klaipėdos miesto esamo stovio planas. Užstatymas pagal 1947 m. sausio mėn. Sudaryta iš 1940 m. Berlyno litografinio leidinio. M 1:5000. Kaunas.
- Klaipėdos miesto generalinis planas ir priemiestinės zonos išplanavimo projektas, 1976 m., LRAMA.
- Klaipėdos miesto naujosios magistralės rajono kvartalas Nr. 2…, in: KAA, f. R-1702, ap. 2, b. 62.
- Klaipėdos miesto Valstybinės architektūros-statybos kontrolės inspekcijos leidimų statybos darbams vykdyti registracijos knyga, 1948–1975 m. in: KLAA, f. 538, ap. 2, b. 2, l. 1v, 3v.
- Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus darbo ataskaita už 1962 m., in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 10, l. 22.
- Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto Technikinės tarybos protokolas, 1964 12 24, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 13, l. 35–36.
- [Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio] protokolas, 1965 04 15, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 16, l. 10.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio protokolas Nr. 1, 1966 01 04, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 19, l. 1.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio protokolai, 1968 04 01, 1968 04 09, 1968 09 23, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 24, l. 26–33, 49, 50, 62, 63.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio, įvykusio 1968 m. gruodžio 31 d. vykdomajame komitete, protokolas, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 24, l. 115–116;
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio, įvykusio 1969 m. rugpjūčio 22 d., protokolas, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 27, l. 28–29.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio protokolas, 1971 09 23, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 35, l. 42.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio, įvykusio 1971 m. lapkričio 3 d., protokolas, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 35, l. 46.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos pasitarimo, įvykusio 1972 m. rugsėjo 11 d., protokolas, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 39, l. 31.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio protokolas, 1973 05 24, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 43, l. 40.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio protokolas, 1974 04 17, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 47, l. 18–19.
- Klaipėdos miesto užstatymo tarybos posėdžio protokolas, 1974 10 15, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 47, l. 45.
- Klaipėdos miesto vyr. architektas Architektūros reikalų valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Užstatymo ir miestų planavimo skyriaus viršininkui, 1953 07 15, in: LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 163, l. 18–19.
- Klaipėdos namų statybos kombinato vyr. inžinierius MSPI Klaipėdos skyriaus viršininkui, nuorašas Klaipėdos m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, Klaipėdos m. vyr. architektui, 1974 01 21, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 49, l. 5.
- MSPI Klaipėdos skyriaus Technikinės tarybos posėdžio protokolas Nr. 18, 1963 04 03, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 11, l. 12.
- MSPI Klaipėdos skyriaus pasitarimo protokolas, 1969 02 07, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 27, l. 3–4.
- MSPI Klaipėdos skyrius Klaipėdos miesto DŽDT vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, Klaipėdos miesto vyriausiam architektui, 1976 04 01, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 59, l. 12.
- Pasitarimo įvykusio Klaipėdos miesto vykdomajame komitete protokolas, 1967 06 01, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 24, l. 47, 48.
- Pasitarimo, įvykusio Klaipėdos miesto vykdomajame komitete 1969 m. gegužės mėn. 20 d., protokolas, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 27, l. 17–18;
- Pasitarimo, įvykusio MSPI Klaipėdos skyriuje 1977 m. gegužės 19 d., protokolas, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 61, l. 13–16.
- Tarybinė Klaipėda, 1964 01 01, Nr. 1 (4901).
- Technikinio pasitarimo, įvykusio pas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją drg. J. Babravičių, naujos magistralės, antro kvartalo užstatymo klausimais, protokolas, 1960 09 19, in: KLAA, f. 538, ap. 1, b. 5, p. 25–28;
- „Tik statistika“, in: Tarybinė Klaipėda, 1964 05 16, Nr. 115 (5015).
- TSKP Centro Komiteto ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl gyvenamųjų namų statybos išvystymo Tarybų Sąjungoje“, in: Tarybinė Klaipėda, 1957 08 04, Nr. 153 (3058); 1957 08 06, Nr. 154 (3059).
- Vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 344 „Dėl Klaipėdos miesto naujosios magistralės mikrorajono kvartalo Nr. 2 užstatymo projekto peržiūrėjimo“, 1959 06 12, in: KLAA, f. 104, ap. 1, b. 323, l. 335.
- Архитектурно-планировочное задание на привязку 10-ти сборно-щитовых домов Госрыбтреста на участке с восточной стороны ул. Миниос между II и III переулками, 15 января 1953 г., in: LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 162, l. 34.
- Зам. начальника Управления по делам архитектуры при Совете Министров Литовской ССР начальнику Клайпедского областного отдела по делам архитектуры; главному архитектору города Клайпеда, 13 апреля 1953 г., in: LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 162, l. 96–97.
- Проектное задание. Квартал № 44 в г. Клайпеда /для индивидуального строительства/. Пояснительная записка и сметно-финансовые расчеты, 1956 г., in: KAA, f. R-1702, ap. 2, b. 7.
- Проект планировки гор. Клайпеда, Том 1. (1962), in: UAB „Urbanistika“ archyvas.
- Протокол XIII–ой и XIV–ой Клайпедской городской партийной конференции КП Литвы, 13–14 января 1958 г., in LYA, f. 3658, ap. 42, b. 1, l. 16.
- Протокол заседания областной архитектурной комиссии в гор. Клайпеда, 1 декабря 1951 г., in: LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 115, l. 12–14.
- Решение исполкома № 60 «О предварительном отводе участков под жилое строительство Балтийскому Судостроительному заводу при Центральной Советской площади и по ул. Монтес», 2 февраля 1951 г., in: KLAA, f. 104, ap. 1, b. 86, l. 100.
- Решение исполкома № 476 «Об отводе Балтийскому Судостроительному заводу разрушенных кварталов города под застройку жилыми домами», 25 июля 1950 г., in: KLAA, f. 104, ap. 1, b. 52, l. 422–423.
- Яргина, Зоя, Косицкий, Ярослав, Владимиров, Виктор et al., Основы теории градостроительства. Москва, 1986, с. 81.
© 2020 Urbanistikos muziejus