IV.9 Nepažintas audinio klodas: Klaipėdos gyvenamųjų namų struktūros tarpukariu
Tomas S. Butkus, Vasilijus Safronovas
Tiriant Klaipėdos urbanistinę raidą sovietmečiu, buvo prieita prie gana netikėtos išvados. Pasikeitus politinei, ekonominei ir socialinei tvarkai, daugelis miesto funkcinių zonų ir toliau plėtojosi ikikarinėse vietose. Tai pasakytina ne tik apie pramonę, bet ir apie gyvenamąją statybą. Daugelis naujų gyvenamųjų namų buvo statoma anksčiau suformuotose erdvėse miesto branduolyje ar toliau vystėsi atokiau nuo centro išsibarsčiusiose priemiestinėse zonose bei miesto pakraščiuose, kurie plėtojosi dar nuo XV a. vidurio. Nors šiandien daugiau žinome apie gyvenamųjų namų statybą pokariu, kokie buvo tarpukariu iškilusių gyvenamųjų namų kvartalų projektai, šiandien galime spręsti tik iš išlikusių pastatų pavyzdžių ir miesto planų. Aišku tai, kad tarpukariu susiformavusio urbanistinio audinio klodo – gyvenamųjų namų struktūrų – beveik nepažįstame. O jis vertingas ir įdomus.
Radialinis planas
Pirmiausiai reikia prisiminti, kad Klaipėda, kol 1963 m. nebuvo pradėtas tiesti Taikos pr., vystėsi radialiniu principu. Iš miesto centro vedė atšakos į šiaurę (Melnragės, Palangos ir Kretingos kryptys), rytus (Plikių kryptis), pietryčius (Gargždų, Šilutės, Tilžės kryptys) ir pietus (Smeltė, Kairiai, o Kuršių nerijoje – Juodkrantė)(1 pav.). Šiomis kryptimis vedė svarbiausios arterijos, šalia jų kūrėsi svarbiausios įmonės ir įstaigos, buvo statomi visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai. Radialinėje struktūroje ir šiandien galime aptikti kone visas svarbiausias gyvenamųjų namų kolonijas, suplanuotas tarpukariu. Iš dalies šiandien išlikę šešiolika gyvenamųjų struktūrų, kurias sudaro pavienių namų grupės, atskiri namų kvartalai, jų dalys ar net atskiros kolonijos (2 pav.). Į šiaurę nuo senamiesčio šios struktūros aptinkamos šiandieninių meridianinių Herkaus Manto, I. Kanto, Šaulių–Kretingos ir S. Nėries gatvių užstatyme. Rytuose ir pietryčiuose tokią funkciją atlieka Liepų, Joniškės, Mokyklos (iš dalies) ir Tilžės gatvės. Pietuose – Galinio Pylimo ir Minijos gatvės.
Gyvenamieji namai buvo statomi ne vienoje funkcinėje zonoje. Kvartalų išdėstymas mieste priklausė nuo žemės nuosavybės pobūdžio. Daugiausia jie statyti laisvose Klaipėdos miesto žemėse, kurias magistratas (miesto valdyba) specialiai skyrė gyvenamajai statybai vystyti, arba buvusių dvarų teritorijose. Butai kvartaluose dažniausiai pardavinėti išperkamojo kredito pagrindu. Dalies jų statybą rėmė magistratas arba Klaipėdos krašto direktorija. Taip tarpukariu spręsta opi gyvenamojo ploto trūkumo mieste problema.
Iš viso Klaipėdoje 1923–1939 m. galėjo būti pastatyta daugiau kaip 700 naujų gyvenamųjų namų. Vien per pirmą dešimtmetį, iki 1933 m. apsigyventa 346 namuose. Didžiausią mastą gyvenamųjų namų statyba pasiekė 4-ajame dešimtmetyje.
Visa ši statyba yra geras to meto socialinis veidrodis. Valdų ir namų dydžiu, pastatų architektūros skirtybėse atsiskleidžia nevienodi to laikmečio vartotojai. Daug kur galioja unifikuotos kvartalinės statybos principas: namai statomi vienodo dydžio sklypuose, šiek tiek atitraukti nuo gatvių raudonųjų linijų, išklotinės formuojamos vienodo aukščio pastatais; kiekvienas namas užima vienodą sklypo dalį, likusią dalį skiriant kiemui. Kiemuose dažniausiai įrengiami vieno aukšto pagalbinės paskirties pastatai, visuose kvartalo sklypuose užimantys taip pat vienodą sklypo dalį.
Architektūrinis braižas
Lyginant Klaipėdą su kitais to meto Lietuvos miestais, svarbiausiu gyvenamosios architektūros akcentu galima laikyti jos charakterį, susiformavusį dėl kitokių nei likusioje Lietuvoje istorinių sąlygų. Iki 1920 m. Klaipėdos miestas plėtojosi Prūsijos (Vokietijos) sudėtyje. XIX a. Klaipėdoje jau dominavo mūrinė statyba. Architektai sekė vokiečių architektūrinėmis tendencijomis, svarbiausi architektai išsilavinimą buvo gavę Vokietijos inžinerinėse mokyklose.
Iš karto po Pirmojo pasaulinio karo Europoje ėmė keistis statybos meno ideologinės-estetinės kryptys. Taip Klaipėdos gyvenamųjų namų architektūroje tarpukariu įsigalėjo funkcionalizmas ir konstruktyvizmas. Dar prieš karą architektūroje pasireiškusius reformistines paieškas (Jugendstil, Heimatstil) pakeitė gerokai niūresnių ir nuosaikesnių formų statiniai.
Nors gyvenamieji namai po Pirmojo pasaulinio karo statyti daugmaž visoje miesto teritorijoje, į akis ypač krinta gyvenamųjų namų kompleksai – tam tikri urbanistiniai ansambliai. Juose kūrėsi įvairių socialinių sluoksnių šeimos. Namai nepasižymėjo ypatingomis formomis. Jie planuoti vieno, dviejų, rečiau trijų aukštų su mansarda; dažniausiai daugiabučiai ir blokuoti. Nuosaikaus ritmo platesnės langų angos, akcentuota koridorinė zona, jokių parapetų ir lipdybos (su retomis išimtimis). Namų fasadai geometrizuoti juos skaidant horizontaliomis (dažniausiai) ir vertikaliomis (rečiau) linijomis ir plokštumomis, dalį jų paįvairinant apdailinių plytų intarpais. Vienur kitur aptinkami užapvalinti kampai ir plokšti stogai. Bet tai veikiau pavieniai architektų bandymai suteikti pastatams individualumo. Kur kas ryškiau išreikštas siekis atpiginti statybą, blokuoti pastatus, naudoti kartotinius projektus. Bet ne visa tarpukario gyvenamųjų namų architektūra Klaipėdoje tokia. Iš šios ekonominės pastatų klasės išsiskiria namų grupės Herkaus Manto ir J. Zembrickio gatvių kvartale (B2). Čia namai didesni, su verandomis, lodžijomis ir terasomis. Turtingesnė ir fasadų puošyba – lipdiniais puošiami namų angokraščiai, frontonai, karnizai. Veikiausiai taip buvo pabrėžiama šių namų šeimininkų aukštesnis socialinis statusas.
Klaipėdos kolonijos
Išplėtotų kolonijų su originalia plano struktūra ir autentiškais architektūriniais sprendimais Klaipėdoje neaptiksime. Tačiau čia esama bent trijų urbanistinių struktūrų, pasižyminčių kolonijoms būdingais bruožais – teritorijos funkciniu išskirtinumu, plano charakteriu ir architektūriniu-erdviniu sprendimu.
Daugiabučiai sodybiniai namai su žemės sklypais darbininkams pradėti statyti dar XVIII amžiuje. Pirmi tokie namai Klaipėdoje pastatyti XX a. pr. Lakštučių g. netoli Celiuliozės fabriko (jie neišliko). 1917 m. įkurta Mažagabaričių namų statybos bendrovė, kuri šiaurinėje miesto dalyje, netoli Šarlotės dvaro ir kelio į Tauralaukį, 18 ha sklype pradėjo statyti naujasėdiją – vienbučius ir dvibučius sodybinius namus nukentėjusioms nuo karo šeimoms (A1). Jau šiame kvartale ryškėjo Pirmojo pasaulinio karo padiktuoti poreikiai statyti pigiai ir greitai, bet išlaikant tam tikrus estetikos ir patogumo principus. Pirminių naujasėdijos namų beveik nebelikę. Per daugelį metų dauguma jų buvo nugriauta arba neatpažįstamai rekonstruota, o ir vietovės pavadinimas pakeistas taip, kad jo pirminė reikšmė šiandien prarasta: dar tarpukariu Kleinsiedlung vietovė lietuviškai vadinta Naujasėdžiais, o po Antrojo pasaulinio karo, pagal iš rusų kalbos išverstą netikusį vertimą Малая деревня, pradėta vadinti Mažuoju kaimeliu.
Antra tokia struktūra buvo formuojama buvusiose Joniškės dvaro valdose, teritorijoje tarp Mokyklos g. senosios trasos, Verpėjų g., geležinkelio ir Sendvario (A2). Tarpukariu Joniškės dvarą įsigijo stambus Klaipėdos pirklys Kurtas Scharffetteris, išparceliavęs teritoriją atskirais sklypais. Viso jų suformuota apie porą šimtų. 4-ojo dešimtmečio pradžioje teritorija pradėta užstatyti daugiausia vieno aukšto namais vienai šeimai. 1938 m. skelbta apie sumanymą ten statyti didelius namus fabrikų darbininkams (greta Dangės ir už Malūnų tvenkinio buvo įsikūrusi miesto pramoninė zona) su maždaug 80–100 butų po kelis kambarius su virtuve. 1940 m. Klaipėdos planas rodo, kad per dešimtmetį buvusiose Joniškės valdose iškilo daugiau kaip 100 gyvenamųjų namų. Tačiau šiandien galime aptikti tik senojo užstatymo fragmentų: apie tris dešimtis pastatų. Jie išlikę Aguonų, Aukštaičių, Dzūkų, Jotvingių, Varnių, Verpėjų ir Žemaičių gatvėse.
Trečia ir reikšmingiausia gyvenamųjų namų kolonija vystyta buvusiose Špichuto dvaro žemėse, 1918 m. prijungtose prie Klaipėdos (A3). 1934 m. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsteigta bendrovė „Statyba“ namų statybą ėmė plėtoti atokiau nuo miesto (Jakuose) ir buvusiose Špichuto dvaro žemėse, kurios panašiu principu kaip ir Joniškės valdos, buvo sudalytos sklypais. Susirūpinus Klaipėdos krašto lituanizacija, šie namai buvo statomi kaip „lietuviška atsvara“ vokiečių dominuojamiems kvartalams. Gyvenamieji namai buvo skirti darbininkams, tarnautojams ir valdininkams, o pardavinėti išsimokėtinai (kreditavo Žemės bankas). Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis į pietus nuo Špichuto dvaro sodybos suplanavo kelių tipų gyvenamuosius namus su ūkiniais pastatais, visai teritorijai buvo numatytas vandentiekis ir kanalizacija. Rytinėje dalyje suplanuotas blokuotas užstatymas (Jurginų, Tulpių, Kuosų g.), vakarinėje pastatai statyti atskirai (Šermukšnių, Alyvų, Gėlių g.). Saugantis vyraujančių pajūrio vėjų, skersinių gatvių ašys sąmoningai praslinktos. 50 ha ploto teritorijoje 1936 m. pastatyta 10 namų, iki 1938 m. pab. – iš viso 132 namai (vien 60 per 1938 m.). Statybą ketinta tęsti ir vėliau, tačiau kolonijos vystymąsi nutraukė Klaipėdos krašto aneksija 1939 m. kovo mėn. Panašiu principu aneksija nutraukė gyvenamųjų namų statybą Jakuose. AB „Statyba“ vėliau koncentravo savo veiklą Šventojoje ir nuo didelio gaisro 1938 m. nukentėjusioje Palangoje.
Gyvenamųjų namų kvartalai
Didžioji dauguma naujų Klaipėdos gyvenamųjų zonų tarpukariu suplanuota laisvose miesto žemėse šiaurinėje Klaipėdos dalyje. Iki tol daugiausia ūkinės paskirties plotuose vystyti atskiri kvartalai, kuriant kamerines gatvių erdves. Kai kuriais atvejais kvartalų viduje būdavo suformuojami parkai arba pavieniai želdynai.
Vienas tokių pavyzdžių – kvartalas tarp Pievų Tako, I. Kanto ir Gintaro (Virvininkų) g. (B1). Ši miesto žemės dalis suskirstyta sklypais ir užstatyta 1923–1939 m. Didžioji dalis Pievų Tako užstatyta blokuotais mažaaukščiais gyvenamaisiais namais. Čia apsigyveno mažiau pasiturintys miestiečiai. Tuo tarpu abipus I. Kanto g. pagal archit. Paulio Giesingo projektą suformuoti kelių aukštų gerai įrengtų namų blokai miesto valdininkams ir tarnautojams. 4-ojo dešimtmečio pradžioje atskirais blokuotais gyvenamaisiais namais pradėtos užstatyti likusios kvartalo posesijos. Taip baigtas formuoti perimetrinis užstatymas Pievų Take, Gintaro g. ir vienoje I. Kanto g. pusėje. Paskutinis blokuotas kampinis gyvenamasis namas Gintaro g. pastatytas pačioje 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Šio gyvenamųjų namų kvartalo išskirtinumas – I. Kanto gatvėje vokišku ir anglišku pavyzdžiu sukurtos privačios terasos gatvės erdvėje. Ne mažiau reikšminga vertybė – po 1927 m. kvartalo viduje suformuotas kvartalinis parkas. Jis šią struktūrą pavertė viena įdomiausių ir išskirtinę vertę turinčių erdvių miesto centre.
Turbūt labiausiai to meto gyvenamosios architektūros tendencijas reprezentuoja struktūros Herkaus Manto g. ruože abipus geležinkelio, apimančios net kelis kvartalus. Teritorija apibus tuometinės Moltkės gatvės (dab. Herkaus Manto g. ruožas tarp Lietuvininkų a. ir Pušyno g.) buvo suskirstyta sklypais ir pradėta užstatyti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Apie 1909 m. nupirkti ir užstatyti trys sklypai. Dauguma likusių sklypų dešinėje gatvės pusėje ir kairioji gatvės pusė tarp dab. Lietuvininkų aikštės ir geležinkelio 1920–1923 m. užstatyta blokuotais namais ir vilomis. Naudotasi keliais tipiniais projektais. Visas kvartalas tarp dabartinių Dariaus ir Girėno g. ir Lietuvininkų a. suskirstytas sklypais ir užstatytas keliais etapais (B2). 1923–1928 m. iš trijų blokuotų namų valdininkams ir tarnautojams suformuota Lietuvininkų (tuomet Liepojos) aikštės šiaurės išklotinė. 4-ojo dešimtmečio pradžioje vilomis pradėta užstatyti kvartalo viduje suformuota J. Zembrickio gatvelė. 1934–1935 m. užstatytas Šaulių gatvės (tuomet J. L. Wienerio promenados) ruožas. 1938 m. baigti trys namai palei Dariaus ir Girėno gatvę.
Panašiai gyvenamosios struktūros plėtotos ir gretimuose kvartaluose. 4-ajame dešimtmetyje suplanuoti ir užstatyti keli kvartalai tarp dab. Lietuvininkų aikštės ir dab. autobusų stoties. Vienas kvartalas išdygo miesto žemėse palei Ramiąją (Heinricho Pietscho), Šaulių ir Vilties (Arthuro Altenbergo) gatves (B3). Daugiausia 3 a. gyvenamaisiais namais 1933–1934 m. užstatyta Ramioji gatvė. 1934–1935 m. ankstesnės tramvajaus linijos trasoje išgrįsta reprezentacinė Vilties gatvė buvo užstatyta per kelerius metus. 1938 m. pastatytas blokuotų gyv. namų kompleksas dabartinėje Lietuvininkų a. 9–11 ir suformuotas skveras. Vilties gatvės perimetrinis užstatymas baigtas formuoti 1939 m. pastačius naują apskrities valdybos pastatą (dab. Vilties g. 12).
Antras kvartalas išdygo teritorijoje tarp dab. S. Nėries (anuomet Stoties), Butkų Juzės (Lakūno Wolffo) ir Sodų (Hugo Scheu’jaus) gatvių (B4). Kvartalas suskirstytas sklypais ir užstatytas taip pat keliais etapais. Užstatymas dešinėje dab. S. Nėries g. pusėje pradėtas formuoti apie 1923 m., o 1933–1935 m. pagal architekto Herberto Reissmanno ir inžinieriaus Alfredo Nixdorfo projektą dab. Sodų ir Butkų Juzės gatvėse pastatyti 24 blokuoti ir daugiabučiai gyvenamieji namai. Didelė jų dalis išliko iki šių dienų, nors dalis Sodų g. namų, iš dalies paisant buvusių posesijų ribų, buvo atstatyti po karo.
Panašiai buvo plėtojamos teritorijos ir šiauriau geležinkelio. Ten išskirtinos dvi gyvenamųjų namų kvartalų grupės: dviejų kvartalų grupė tarp dab. Smilties Pylimo, Viršutinės, Malūnininkų ir Stadiono g. (B5); keturių kvartalų grupė šiaurinėje geležinkelio pusėje, abipus dab. Herkaus Manto gatvės (B6). Miesto žemės dalis dab. L. Giros (Ernsto Wicherto) ir Geležinkelio g. (Alksnių tako) kvartale suskirstyta sklypais ir užstatyta blokuotais gyvenamaisiais namais nepasiturinčioms šeimoms. Dab. L. Giros gatvėje pastatyti penki, Geležinkelio g. – du blokuoti namai pagal tipinį projektą. Šios miesto dalys pasižymi mažaaukščiu blokuotų ir daugiabučių namų užstatymu, suformuotu iki 1938 m. Įdomus ir Klaipėdai nebūdingas plano elementas – pasikartojančios radialinio charakterio gatvelės (dab. Beržų, L. Giros, Sodų). Kitas išskirtinumas – naujos gatvės pavadintos regiono rašytojų ir etnografinį palikimą įamžinusių asmenų vardais (Hermann Sudermann, Ernst Wichert, Wilhelm Beerbohm).
Atskirai reikėtų paminėti ir gyvenamųjų namų kvartalų grupę Kaštonų, Ąžuolų ir Valstiečių (tuomet Liepų) gatvių rajone (B7). Šita miesto žemės dalis, kaip ir prieš tai minėtos miesto teritorijos, suskirstytos sklypais ir užstatytos apie 1938–1939 m. Teritorija suplanuota kartu su kvartalu palei L. Giros ir Geležinkelio gatves ir plėtota to paties Gyvenvietės kooperatyvo (Siedlungsgenossenschaft), įkurto Klaipėdos krašto direktorijos ir miesto magistrato. Kooperatyvo tikslas – aprūpinti gyvenamuoju plotu skurdžiau gyvenančius miestiečius. Kvartalo statyba pradėta nuo 6 šeimų namo (dabar Kaštonų g. 2), skirto daugiavaikėms šeimoms (autorius – Šilutės architektas Kurtas Gutknechtas), kuriomis tuo metu laikytos tokios, kurios turėjo daugiau kaip 8 vaikus. Visi namai kvartale blokuoti, išskyrus Kaštonų g. 2, statyti pagal kartotinį tipinį projektą. Šiam kvartalui būdinga reguliari sklypų užstatymo struktūra: gyvenamasis namas prie gatvės, sklypo gale – ūkinis pastatas. Svarbi detalė – greta kvartalo apie 1940 m. suformuotas pirmasis mieste kolektyvinis sodas (Dauerkleingärten Nordstadt), kuriame gyventojai galėjo užsiauginti ne pardavimui skirtų produktų.
Kitas gyvenamųjų namų kvartalas buvo suformuotas tarp Joniškės ir Laukų gatvių (B8). Ši miesto žemės dalis suskirstyta sklypais ir užstatyta dviejų-trijų a. gyvenamaisiais namais 1933–1935 m. Po karo užstatymas suvienodėjo ir skirtis tarp Joniškės kolonijos bei šių kvartalų išnyko.
Gyvenamųjų namų grupės
Be gyvenamųjų kolonijų ir kvartalų, mieste buvo statomi ir pavieniai pastatai. Reikšmingą urbanistinę reikšmę visgi turi stambesnės frakcijos miesto komponentai – gyvenamųjų namų grupės. Klaipėdoje tarpukariu plėtotos namų grupės bent penkiose miesto vietose, prie svarbių miesto gatvių.
Pirma tokia struktūra identifikuota Liepų ir Artojo g. rajone (C1). Šiuo metu sunykęs užstatymas tarp Luizės dvaro ir buvusios miesto skerdyklos pradėtas formuoti apie 1923 m. Tikėtina, 22 sklypai buvo skirti Luizės dvare veikusio faneros fabriko darbininkams. Gyvenamųjų namų grupė faktiškai sunaikinta 9-ajame dešimtmetyje, pradėjus statyti Mokyklos g. tiltą, Liepų g. viaduką ir formuojant Artojų/Liepų g. sankryžą. Šiuo metu likę keli apgriuvę namai (Skerdyklos g.; Liepų g. 73, 75).
Kita kompleksiškiau vystyta teritorija aptikta Galinio Pylimo (Mannheimo) ir Pylimo g. kvartale (C2). Miesto žemės dalis čia suformuota palei buvusių gynybinių įtvirtinimų bastioną. Teritorija suskirstyta sklypais ir užstatyta 2–3 a. gyvenamaisiais namais 1935–1937 m. Panašiai kaip ir Pievų Take, kvartalo centre, ant buvusio bastiono, 1936 m. suplanuotas parkas. Parko struktūra dar atpažįstama pirmaisiais pokario metais sudarytuose miesto planuose, bet 1952 m. parko vietoje pastatyta III vidurinė mokykla (dab. Žaliakalnio gimnazija). Gyvenamųjų namų dalis iš dalies sunaikinta 1961–1963 m. tiesiant Komjaunimo (dab. Sausio 15-osios) gatvę. Šiuo metu išlikusios trys namų grupės fragmentai Galinio Pylimo g., Sausio 15-osios ir Žiedų skg. (Pylimo g.).
Geriau išlikusi struktūra – gyvenamųjų namų grupės Tilžės ir Rumpiškės g. (C3). Užstatymas pradėtas formuoti apie 1930 m., paskutinių namų statyba minima 1937 m. Užstatymas vertingas kaip senojo miesto mastelio ir vienos iš svarbiausių miesto radialinės gatvių formantas.
Prie gyvenamųjų namų grupių gali būti priskirtam ir dalis Smeltės užstatymo. Teritorijoje tarp Minijos (Malūnų vartų) ir Nemuno (Malūnų) gatvių urbanistinis audinys toliau formuotas po to, kai 1918 m. ši teritorija tapo Klaipėdos miesto dalimi. Iš poros šimtų namų ir 18-os skersinių gatvelių (Feldweg) ir skersgatvių (Querstrasse) teritorijoje nuo buvusios geležinkelio jungties iki Smeltalės upės iki šių dienų išliko tik dešimtis gyvenamųjų namų ir 8 jungtys: Dubysos, Merkio, Mituvos, Sulupės, Naikupės, Kalnupės, Nevėžio, Rusnės ir Senosios Smiltelės gatvėse. Dalis teritorijos patekę į uosto rezervinę zoną.
© 2020 Urbanistikos muziejus