IV.4 Vitės
Vasilijus Safronovas
Vitės
Vitės, bendrinę reikšmę turintys žvejų kaimų pavadinimai. Kelios Vitės žinomos Kuršių marių pietinėje pakrantėje – Naujoji Vitė (Neufitte), Žiokvitė (Schaaksvitte), Konrado Vitė (Konradsvitte); taip pat Vitėmis vadinti žvejų kaimai šiauriau Klaipėdos – Didžioji Vitė, Mažoji Vitė, Bomelio Vitė. Viena iš versijų, aiškinančių Vičių etimologiją (pvz., Johannes Sembritzki), teigia, kad jų pavadinimas kilęs nuo vitingų, kuriuos Vokiečių ordinas naudojęs įvairioms tarnyboms atlikti, įskaitant ir žvejybos priežiūrą. Kitų autorių (pvz., Jono Tatorio) manymu, Vitėmis vadintos žvejybai ir prekybai patogios vietos pajūryje. Tokiose vietovėse gyventojai vertęsi žvejyba, o sugautas žuvis parduodavo atvykstantiems supirkėjams. Tokią versiją patvirtintų ir tai, kad bent trijų žvejų kaimų tokiais pavadinimais XX a. pr. būta ir Pomeranijos provincijai priklausiusioje Baltijos pakrantėje: Riugeno apskr. – gyvenvietės Vitte ir Vitt, Šlavės apskr., šiauriau Riugenvaldės, prie Vitės ežero – dar viena Vitte.
Vitė
Vitė (vok. Vitte), buvę kaimai prie Klaipėdos, Kuršių marių pakrantėje išsidėstę šiauriau Dangės upės, 1856 m. ir 1918 m. įjungti į Klaipėdos miesto ribas. Vitės atsiradimas datuotinas XV a. pradžia. 1434 m. ir 1437 m., pirmąkart šaltiniuose fiksuojant paveldimojo činšo rinkimą Klaipėdos komtūrijoje, minima vietovė Große Fritcze, mokėjusi 2 markes činšo už 1 ūbą žemės ir ketvirtį markės už karčemą; 1437 m. taip pat minima Vitte, tais metais mokėjusi 30 markių činšo, 1447 – 30 markių činšo už karčemą.
Didžioji ir Mažoji Vitės
1540 m. Klaipėdos valsčiaus mokesčių mokėtojų sąrašuose pirmąsyk aiškiai atskiriamos dvi Vitės: Didžioji (Grosse Vitt, Große Fytte) ir Mažoji (Clein Vyt, Kleyne Fytte); pirmojoje buvo 21 sodybų savininkas ir 1 samdinys; antrojoje – 21 sodybų savininkas ir 4 samdiniai. Šių kaimų tikslios lokalizacijos klausimas istoriografijoje nėra išspręstas: sodybos buvo statomos tiesiai ant smėlio, netvarkingai, todėl jų koncentracijos vietos galėjo kisti; be to, 1678 m. lapkričio mėn. priartėjus prie Klaipėdos tvirtovės Švedijos kariuomenei, šiaurinių Klaipėdos priemiesčių sodybos buvo padegtos, kad neatitektų priešui. Mažoji Vitė iš pradžių buvo pilį aptarnavęs žvejų kaimas, vėliau jame apsigyveno amatininkų; 1589 m. Klaipėdos valsčiaus sąskaitų knygoje joje paminėti 43 sodybų savininkai. Didžioji Vitė buvo valstybinių valstiečių kaimas. 1583 m. Klaipėdos miestas skundėsi, kad Vitės gyventojai ir žvejai pasisavina miestui priskirtas ganyklas ir pievas. 1595 m. miestas skundėsi, kad abiejų Vičių žvejai pakrantėje ir mariose drįsta prekiauti tiesiogiai, apeidami Klaipėdos pirklius, su dancigiečiais ir liubekiečiais, keisdami savo žuvį į kitas prekes. XVII a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje abu kaimai kvalifikuojami kaip žvejų kaimai: Didžiojoje Vitėje buvo 23 sodybos ir 32 dalininkai; Mažojoje Vitėje – 39 sodybos ir 63 dalininkai. Pastaroji, atsiskyrusi nuo pavaldumo piliai, ilgainiui tapo laisvąja valda (pirmąkart jau 1596 m. Klaipėdos valsčiaus sąskaitų knygose ji vadinama Freiheit), surišta su Klaipėdos miestu priemiesčio statusu, tačiau dar XVIII a. miestas tebemokėjo už ją žemės mokestį Klaipėdos valsčiui. Dar 1687 m. Vitėmis vadinti du žvejų kaimai, bet 1710 m. beminimas vienas. Atitinkamai Didžiosios Vitės pavadinimas XVIII a. beveik nebevartojamas; ji įvardijama valsčiaus kaimu Vite. 1785 m. Vitti minimas kaip Įsruties apskr. Klaipėdos valsčiaus karališkasis žvejų kaimas su 3 lentpjūvėmis ir 50 ugniakurų, priklausęs Klaipėdos lietuvių parapijai. Ypatingai ryškius pokyčius ir augimą jis patyrė XVIII a. pab. ir XIX a. pr. marių pakrantėje, kuria anksčiau naudojosi Vitės žvejai, plečiant Klaipėdos uosto infrastruktūrą (įrengtos krantinės, dvi balasto aikštės, pastatytas locmanų bokštas) ir augant jo apkrovimui. Kaime apsigyvendavo uostą veiklą aptarnavę darbininkai, išaugo karčemų skaičius (1808 m. liudijama, kad viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis), kūrėsi anglų prekybininkų ir pramonininkų kolonija (1861–1863 m. pastatyta Anglikonų bažnyčia).
Karališkoji arba Valdiškoji Vitė
XIX a. pr. Vitės kaimas gavo savarankiškos komunos statusą ir buvo vadinamas Valdiškąja (Amts-Vitte) arba Karališkąja Vite (Königliche Vitte). 1825 m. kaime buvo 321 namas, 236 mažažemiai sklypai, 3610 gyventojai (tarp jų 36 žvejai, 2 jūrininkai, 97 amatininkai, 410 samdinių), veikė 40 karčemų ir aludžių, 4 lentpjūvės, 1 vėjo malūnas. 1835 m. buvo 3931, 1838 m. – 4266 gyventojai, 1852 m. – 356 gyvenamieji namai su 4742 gyventojais (tarp jų 38 prekybininkai, 332 amatininkai, 13 žvejų, 243 darbininkai), 1855 m. – 5114 gyventojai. XIX a. vid., kaip liudijama, komuna virto tvarkinga ir klestinčia bendruomene: Klaipėdos miestas, dėl Vitės skurdo kilsiančių nuostolių pagrindu atmesdavęs nuo 1809 m. teiktus siūlymus prijungti Vitę, 1852 m. tam jau nebeprieštaravo. 1852 m. Vitėje skirtas išlaikymas atskiram komuną aptarnaujančiam dvasininkui, buvo nutarta statyti ir maldos namus (tam pradėta rinkti lėšas). 1854 m. komunoje kilęs gaisras sunaikino pietinę Vitės dalį; po gaisro iš dalies perplanuota. 1855 m. liepos 7 d. karališkuoju nutarimu įsakyta prijungti Valdiškąją Vitę prie Klaipėdos miesto (oficialiai nuo 1856 m. sausio 1 d.).
Bajoriškoji arba Bomelio Vitė
Šiauriau Karališkosios Vitės, už Svijanės (Žvejonės) upelio, (XX a. pr. užpilto) būta Bajoriškosios (Adlige Vitte) arba Bomelio Vitės (Bommelsvitte). Iki 1864 m. formaliai tai buvo privatus kaimas, priklausęs bajoriškajam Didžiojo Tauralaukio dvarui. Johanneso Sembritzkio teigimu, kaimo pradžią reiktų sieti su 1462 m. privilegijoje Tauralaukio savininkui Andreasui Schorppenui suteikta jūros žvejybos teise, kurią naudodamiesi Tauralaukio (arba Bomelio dvaro) savininkai marių krante pastatė namelius žvejams. Tačiau šaltiniai Bomelio Vitės egzistavimą pradeda liudyti tik nuo XVIII–XIX a. sandūros. Nuo XVIII a. pabaigos šio kaimo naujakuriams atskirus sklypus pradėta perduoti paveldimojon nuosavybėn, kurią jie vėliau išpirko per Rentos banką. 1797 m. minima, kad Didžiojo Tauralaukio savininkas savininkas von Mirbachas pardavė savo žmonai dalį dvaro valdų, įskaitant 25 žvejų sodybas Vitėje. 1825 m. Bomelio Vitė vis dar buvo Didžiajam Tauralaukiui priklausiusi gyvenvietė su 158 mažažemiais ūkiais ir 2018 gyventojais (39 žvejai, 22 amatininkai); 1852 m. buvo 2215 gyventojai. 1830 m. Bomelio Vitėje įsteigta pradinė mokykla. 1835 m. kaimas jau buvo laikomas atskira komuna ir gavo atitinkamą komunalinės savivaldos teisę. Tačiau 1856 m. įsigaliojus naujam kaimo bendruomenių įstatymui, pasirodė, kad teisiškai Bomelio Vitės gyventojai tebebuvo Didžiojo Tauralaukio priklausomi valstiečiai. Prasidėjus deryboms, 1864 m. gegužės 30 d. potvarkiu kaimas buvo atskirtas nuo bajoriškojo Didžiojo Tauralaukio dvaro, įsteigta Bomelio Vitės kaimo bendruomenė. 1874 m. jai suteiktas atskiro Klaipėdos apskr. valsčiaus centro statusas. 1865 m. įsteigta katalikų mokykla. 1885 m. bendruomenėje buvo 242 gyvenamieji namai ir 3262 gyventojai, 1895 m. – 3205 gyventojai (415 katalikai, 2400 lietuviakalbių, 14 žydų), 1905 m. – 243 gyvenamieji namai ir 3106 gyventojų (211 katalikai, 600 lietuviakalbių, 7 žydai), 1910 m. – 2943 gyventojai. 1918 m. balandžio 1 d. didžioji dalis bendruomenės teritorijos įjungta į Klaipėdos miesto ribas.
© 2020 Urbanistikos muziejus