VII.4 Planai ir pokyčiai: pirmųjų visuomeninių objektų projektavimas ir statyba Klaipėdoje
Pradžia: be plano
Buitinio aptarnavimo funkcija ir visuomeninės paskirties objektų tinklas Klaipėdoje po karo kūrėsi lėtai, be jokio išankstinio plano. Pirmosios visuomeninės įstaigos mieste pradėjo veikti 1945 m. pradžioje. Taip, tai buvo pagrindiniai miesto valdžios organai. Visi jie įsikūrė rajone į šiaurę nuo Dangės upės ir susitelkė į dvi stovyklas. Pirmoje, Pergalės (Lietuvininkų) aikštės ir stoties rajono gretimybėje, įsikūrė Lietuvos komunistų partijos biuras (LKP(b)) ir Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos (LLKJS) miesto komitetai (Lenino g. 14). Netoli šio centro įsikurdino ir Miesto žmonių darbo tarybos (MŽDT) vykdomasis komitetas (Montės g. 34). Antroje stovykloje, netoli kuriamos Tarybų (Atgimimo) aikštės, atsidūrė LKP(b) ir LLKJS aspkrities komitetai (Vytauto g. 1) bei Apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos (ADŽDT) vykdomasis komitetas (M. Gorkio g. 12). Kitoje gatvės pusėje (M. Gorkio g. 9) įsikūrė ir miesto architekto tarnyba.
Sekant Vilniaus ir Kauno miestų pavyzdžiu pradėta kalbėti apie naująjį visuomeninį miesto centrą. 1946 m. miesto architektas Albertas Cibas klaipėdiečius supažindino su pirmaisiais miesto centro išplanavimo projektais, kurie turėjo atsirasti miesto centrinėje dalyje abipus Dangės upės: minėtas miesto parkas, tarybų aikštė su Pergalės paminklu ir Tarybos rūmais, vasaros teatras. Visgi pirmaisiais metais pagrindiniai resursai buvo nukreipti ne į grandiozines statybas, bet skirti griuvėsiams valyti ir vietinės reikšmės pastatų statybai. 1946 m. balandį vietos laikraštyje įdėta žinutė apie Simano Dacho (dabar S. Daukanto)–Mažosios smilties–Kiemų (abi sunaikintos)–Žaliosios (vėliau J. Karoso) gatvių kvartale pradėtą statyti pirmą naują visuomeninės paskirties pastatą – 200 vietų miesto pirtį. Nors dar prieš mėnesį rašyta, kad 100 vietų pirtis veikia Vytauto g. (1947 m. plane pirtis pažymėta senojo užstatymo vietoje, buv. Žardžių gatvėje), o Rusų dramos teatras funkcionuoja buvusiuose šaulių namuose Raudonosios Armijos gatvėje (dabar Klaipėdos koncertų salė Šaulių g.). 1947 m. miesto plane galima aptikti pirmą pokarinį miesto visuomeninio aptarnavimo objektų sąrašą. Mieste tuo metu jau veikė šios visuomeninės įstaigos: viešbučiai Pievų (vėliau ir dabar J. Janonio) ir Teatro gatvėse, minėta pirtis Vytauto g., miesto ir infekcinė ligoninės Duonelaičio (dabar K. Donelaičio) gatvėje, poliklinika Kulių vartų gatvėje (priešais Alaus daryklą), vaikų darželiai Montės (dabar H. Manto), Palangos (dabar S. Daukanto), Pylimo, Plačiojoje (dabar J. Zauerveino) gatvėse, pradžios mokykla Smeltės priemiestyje, gimnazija S. Dacho gatvėje, technikumas Bijūnų gatvėje, specmokyklos Kuršių ir Teatro aikštėse, Duonelaičio, Montės, Malūnų (dabar Nemuno), Mokyklos, S. Nėries, Žvejų gatvėse, jūrų jungų mokykla Smeltės priemiestyje, mokytojų institutas Duonelaičio gatvėje, kino teatrai „Tėvynė“ Žvejų gatvėje (Nuo 1958 m. – „Baltija“) ir „Švyturys“ Montės gatvėje (kino teatras veikė senojo „Kapitolijaus“ kino teatro pastate), teatras (dabartinėje vietoje), kūno kultūros rūmai Šiaurės rate (dabar S. Dariaus ir S. Girėno g.), geležinkelio stotis Priestoties gatvėje, jachtklubas Smiltynėje. Šį visuomeninio aptarnavimo objektų sąrašą papildė 1948 m. buvusiuose Šv. Jono parapijos bendruomenės namuose atidaryti Kultūros namai. Mieste veikė ir partinio švietimo namai (M. Gorkio g. 11), karinis komisariatas (Vytauto g. 12), prokuratūra (P. Cvirkos g. 35), du liaudies teismai – M. Melnikaitės g. 19 ir Pergalės g. 1, trys milicijos skyriai (P. Cvirkos, J. Janonio ir J. Biliūno g.). Prie svarbesnių institucijų reikėtų paminėti keturis bankus, kurių dauguma įsikūrė vienoje pagrindinių senamiesčio gatvių: Valstybės bankas – P. Cvirkos g. 50, Komunalinis bankas – P. Cvirkos g. 40, Pramonės bankas – P. Cvirkos g. 40. Tik Žemės ūkio bankas glaudėsi M. Gorkio g. 13. Mieste jau veikė kinofikacijos valdyba, o kiną rodė „Tėvynės“ (Žvejų g. 11), „Kapitol“ (Montės g. 74) kino teatrai ir klubas Raudonosios armijos g. 12. Miesto ryšių kontora veikė M. Gorkio g. 15.
Lėti, bet pokyčiai
Situacija aptarnavimo sistemoje ėmė po truputį keistis prasidėjus šeštajam dešimtmečiui. Antrojo miesto vyr. architekto K. Černiausko teigimu, nuo 1953 m. visi kultūrinio-buitinio aptarnavimo ir visuomeninės paskirties objektai turėjo būti statomi pagal 1952 m. patvirtiną miesto generalinį planą. Tačiau planai ir realybė skyrėsi: viena vertus, visuomeninės paskirties pastatai ir toliau buvo statomi pagal asignavimų limitus, kuriuos numatė penkmečių planai ir kuriuos, atsižvelgiant į dominuojančių ūkio subjektų interesus, skirstė plano komisija. Antra vertus, pirmajame miesto išplanavimo dokumente jau buvo numatytas statybos darbų eiliškumas ir prioritetai, kurių projektavimo ir statybos organizacijos turėjo laikytis, bei visuomeniniams objektams priskirtos konkrečios teritorijos. Šioje raidos fazėje pirmu stambiu miesto kultūros objektu tapo „Auroros“ kino teatras, pastatytas 1953 m. Šis atvejis įdomus tuo, kad tipiškai suprojektuotas objektas buvo pastatytas ne miesto centre, o pietinėje miesto dalyje, buvusiame Smeltės priemiestyje. Kino teatras duris atvėrė nespėjus užbaigti pirmojo mieste stambaus gyvenamojo rajono (Žuvų tresto ir tralerių laivyno, vėliau vadinto Žvejybos uosto arba „Riporto“) projekto. Šio rajono išplanavimo schemoje kino teatro nėra, tačiau galima rasti beveik visus tam laikmečiui būdingus visuomeninės paskirties objektus: klubą su 500 vietų sale (kuris greičiausiai ir turėjo atlikti kino teatro funkciją), dvi 880 vietų mokyklas, rajoninį parką su stadionu, ligoninės kompleksą, pirtį, skalbyklą. Projektas, pasikeitus politinėms ir ekonominėms sąlygoms, realizuotas tik iš dalies – suformuotos tik keturių kvartalų išklotinės Minijos ir Nachimovo (Naikupės) g., 1955 m. pastatyta 880 vietų vidurinė mokykla Žalgirio g. (nugriautas 2016 m.) ir vaikų darželis (Žalgirio g.).
Tipiniai: akcentai ir traukos centrai
Didžioji dauguma visuomeninės paskirties įstaigų ir organizacijų iki pat 1952 m. patvirtinto pirmojo miesto generalinio plano steigtos prie svarbių miesto gatvių (Montės, M. Gorkio, P. Cvirkos), senojo ikikarinio užstatymo vietoje pritaikant arba rekonstruojant senus pastatus. Tačiau su laiku daugėjo naujų pagal tipinę nomenklatūrą suprojektuotų pastatų, su esama urbanistine struktūra disonavusių ir įkomponavimo į kvartalo struktūrą principais, ir masteliu. Noriai naudotasi neužstatytomis ir sunykusiomis kvartalų žemės valdomis tiek centrinėje miesto dalyje, tiek periferijoje. Taip 1949 m. ant pietinių gynybinių įtvirtinimų J. Biliūno (dabar Galinio pylimo) gatvėje suplanuota pradžios (3-oji) mokykla. Tipinė mokykla (4-oji) numatyta ir išgriautame senamiesčio kvartale Daržų g. Vienas ryškesnių pavyzdžių – 1950 m. suplanuota Baltijos laivų statykla, į kurios teritoriją pateko vakarinė senamiesčio dalis. Buvusios Povilo ir Perkasų g. rajono kvartale iškilo pseudoklasicistinių formų tipinės nomenklatūros administracinis pastatas su bokšteliu, kuris turėjo tapti svarbiu vakarinio senamiesčio apvažiavimo (Sukilėlių g.) magistralės akcentu. Remiantis tipiniais projektais buvo statomi ir administraciniai pastatai: fabriko „Gulbė“ kontora iškilo M. Gorkio g. („Lietstatprojektas“, arch. Paškevičius, 1950–1952 m.), kelių eksploatacijos ruožo Nr. 135 kontora Vilniaus g. 56 (dabar Tilžės g.; inž. A. Bulota, 1952 m.). Panašūs pastatai urbanistinėje struktūroje tuo laikotarpiu projektuoti ir atokiau nuo centro: Kolūkiečių kadrų paruošimo mokomasis kombinatas su bendrabučiais numatytas buv. Bomelio vitėje, Sportininkų g. (arch. J. Mazurkevičius, 1952–1953 m.), minėta vid. mokykla Smeltėje, Žalgirio g. (arch. J. Mazurkevičius, 1954–1955 m.), administracinis pastatas su klubu Melnragėje, Audros g. (arch. J. Navakas, 1954–1955 m.). Tokiais principais miestas buvo formuojamas ir vėliau. Šios tendencijos buvo ypač ryškios po 1960 m., kai pasikeitė miestų planavimo principai.
Nauji vėjai
Per pirmą pokario dešimtmetį šalia tipinių projektų būta ir originalesnių iniciatyvų: 1949 m. šiaurinėje miesto dalyje numatyta įkurti Kultūros ir poilsio parką, Smiltynėje atstatyti kurhauzą, rytinėje miesto gynybinių įtvirtinimų fosoje įrengti valčių prieplauką, o prie Vilhelmo kanalo žiočių – jachtų prieplauką. Kultūros ir poilsio parkas įkurtas 1955 m., kurhauzas pritaikytas gyvenamajai paskirčiai šeštojo dešimtm. pradžioje (vėliau vietoj butų įrengtas viešbutis). Valčių prieplauka rytinėje fosoje atsirado šeštajame dešimtmetyje. O pirmasis jachtklubas buvo pažymėtas dar 1947 m. plane Smiltynėje, priešais Baltijos laivų statyklą. Nėra žinių, ar jis čia veikė iki 1974 m., kol buvo pastatytas naujasis kompleksas. Tuo tarpu dar 1977 m. generaliniame plane puoselėta mintis tarp Kiaulės nugaros salos, Smeltės botaninio draustinio ir kanalo žiočių kurti motorinių valčių ir upių laivų prieplauką. Iniciatyva prarado aktualumą, susidomėjus galimybe šioje teritorijoje statyti jūrų krovinių terminalą. Visgi įdomiausi projektai įgyvendinti vystant centrinę miesto dalį ir gyvenamųjų rajonų visuomenines zonas Taikos pr. Apie tai skaitykite VII.5 ir VII.6 tekstuose.
Literatūra
1. 1946 m. karinis planas.
2. Abonentų sąrašas. TSRS ryšių ministerija, Klaipėdos miesto telefono stotis. Klaipėda, 1948.
3. Ąžuolas, T. „Klaipėda turi didelę ateitį“, in: Raudonasis švyturys, Nr. 19 (21), 1946 03 12.
4. Cibas, Albertas. „Klaipėdos miesto centro rekonstrukcija“, in: Tiesa, Nr. 143 (977), 1946 06 21.
5. Cibas, Albertas. „Platūs užmojai miestui atstatyti“, in: Raudonasis švyturys, Nr. 93 (922), 1949 05 25.
6. Černiauskas, Kostas. „Apie Klaipėdos architektūrinį apipavidalinimą“, in: Tarybinė Klaipėda, 1953 10 21.
7. Demereckas, Kęstutis; Adomavičius, Romaldas; Starodubcevas, Laimonis. Baltijos laivų statykla. Klaipėda, 2002,
8. Drėmaitė, Marija; Petrulis, Vaidas; Tutlytė, Jūratė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius, 2012.
9. KAA, f. R-1702, f. 2, b. 18.
10. Klaipėdos miesto automatinės telefono stoties abonentų sąrašas. Lietuvos TSR ryšių ministerija, Klaipėdos m. ryšių mazgo leidinys, 1967.
11. Klaipėdos miesto esamo stovio planas (užstatymas pagal 1947 m. sausio mėn.). Rengė Respublikinis projektavimo-planavimo trestas. UAB „Andrijauskas ir partneriai“ archyvas.
12. Klaipėdos miesto Valstybinės architektūros-statybos kontrolės inspekcijos leidimų statybos darbams vykdyti registracijos knyga, KLAA, f. 538, ap. 2, b. 2.
13. Lapė, Petras. „Klaipėdos miesto pokario architektūra ir jos problemos“, in: Gudelis, Regimantas (sud.), Klaipėdos kultūros raidos bruožai. Klaipėda: chorinė bendrija „Aukuras“, 1992, p. 93–98.
14. LCVA, f. R-545, ap. 2, b. 116.
15. Miesto generalinis planas ir priemiestinių zonų išvystymo projektas (pagrindinis brėžinys), 1977.
16. Prikockis, Stasys; Zubovienė, Nijolė; Zubovas, Vytautas. „Klaipėdos miesto regeneracijos projekto problemos“, in: Architektūros paminklai, t. 7, Vilnius: Vaizdo spaustuvė, 1982.
17. Raudonasis švyturys, Nr. 34 (36), 1946 04 17.
18. Raudonasis švyturys, Nr. 93 (922), 1949 05 25.
© 2020 Urbanistikos muziejus