VII.3 Ribotas laisvės asortimentas. Specifinės gyvenamųjų namų grupės
Neegzistuojanti klasifikacija
Atskira tema – specifinės gyvenamųjų namų grupės ir individualių gyvenamųjų namų kvartalai. Nors sovietinėje gyvenamojo fondo tipologijoje tokios specifinės gyvenamųjų namų grupės klasifikacijos nebuvo, Klaipėdoje tai formavo pakankamai reikšmingą gyvenamojo fondo dalį. Jas galima skirstyti į tris skirtingas kategorijas: aukštuminius pastatus (iš kitų statinių jie išsiskyrė savo padėtimi plane ir iš dalies socialine gyventojų sudėtimi), bendrabučius (būdingas funkcinis ir taip pat iš dalies socialinis aspektas), bei pastatus su regioninės architektūros bruožais (čia jau estetika). Trumpai juos ir aptarsime. Pabaigoje apžvelgsime dar vieną ribotos laisvės reiškinį – mažaaukštę statybą.
Aukštyn virš pelkių: aukštuminiai pastatai
Aukštuminių pastatų kategorija SSRS atsirado tik ištobulėjus statybos ir inžinerijos technologijoms. Klaipėdai, per karą praradusiai beveik visas pagrindines savo dominantes – bažnytbokščius, formavusius miesto siluetą, – tai buvo aktualu. Dominančių pasigesta jau pirmuosiuose architektų svarstymuose apie miesto erdvinę-tūrinę išraišką (likusių kaminų svarbiais akcentais planuotojai nelaikė). Teigta, kad miestas per daug plokščias, jam trūksta charakterio. Kalbos kalbom, o realūs darbai pradėti tik po dešimtmečio – 1955 m., kai kauniečių architektų rengtame centro detaliajame projekte numatytas pirmasis sprendinys – Kultūros ir technikos rūmų pastatas su vertikale. Ši dominantė pastatyta tik 1964 m. Anksčiau už ją baigta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, kurios bokštas greitai nugriautas (1960–1963 m.). Vėliau miesto centre iškilo daugiau aukštuminių pastatų: Tarpreisiniai žvejų poilsio namai Taikos pr. (1979 m.), Lietuvos jūrų laivininkystės administracinis pastatas (1980 m.), Geležinkelio stoties bokštas su laikrodžiu (1983 m.), „Klaipėdos“ viešbutis (1985 m.). Kitose miesto dalyse, pradėjus plėtoti daugiabučių namų statybą, imta galvoti apie aukštuminius akcentus prie visuomeninių-prekybinių centrų. Motyvacijos tam teikė ne tik palanki septintojo dešimtmečio miesto planavimo politika, bet ir socialinis aspektas – užsienio šalių pavyzdžiu pradėta kalbėti apie daugiaaukščius pastatus kaip apie namus bevaikėms ir vieno asmens šeimoms. Pirmasis 9 a. gyv. namas Klaipėdoje pradėtas statyti 1965 m. tarp Taikos pr. ir Kulių Vartų g., Kiaušinių bazės vietoje. Vėliau realizuoti ir pirmieji 9 aukštų mūriniai gyvenamieji namai III gyv. rajone. Žinoma, kad IV gyvenamajame rajone 1964 m. jau buvo planuojami 16 a. gyvenamieji namai (arch. G. Balėnas), tačiau tuo metu tokios minties atsisakyta – nerasta jiems tipinių projektų. Maždaug nuo 1968 m. 9 a. namai jau komponuoti visuose gyvenamuose rajonuose ir kvartaluose kaip foninė komplekso dalis, bet ne kaip akcentas. Urbanistinės kompozicijos aspektu bene įtaigiausiai atrodo 1973 m. suprojektuoti keturi V gyv. rajono akcentai – 12 a. gyv. namai su prekybinėmis patalpomis cokoliniame aukšte (arch. A. G. Tiškus ir A. Arkušauskas). Juos vėliau papildė dar keletas daugiaaukščių Naujakiemio ir Alksnynės gatvėse. Tačiau čia nesustota: miestas kilo aukštyn ir 1982 m. VII gyv. rajono sklypuose Vingio g. buvo suplanuoti ir pirmieji 16 a. monolitiniai gyvenamieji namai. Pirmasis baigtas Nepriklausomybės išvakarėse – 1989 m. Iš viso rajone pastatyti du 16 a, ir keturi 12 a. monolitiniai gyvenamieji namai.
Nors pastatų grupę Vingio g. galima laikyti vienintele Klaipėdos sovietinio laikotarpio „architektūrine kalva“ (kalbant Algimanto Nasvyčio terminais), formavusia Šilutės pl. perspektyvą, pastangų sistemiškai įvairinti erdvinę uostamiesčio kompoziciją būta ir daugiau. Jau minėti 12 a. su prekybinėmis patalpomis pastatai V gyv. rajone formavo visuomeninio centro erdvę, tapdami svarbiu miesto linijinės struktūros mazgo elementais. Paradoksalu, tačiau ši statinių grupė, tapusi svarbia klaipėdiečių traukos vieta, galėtų būti suvokiama ir kaip savotiška replika 1952 m. miesto išplanavimo projektui, tiksliau – vienam jo dėmeniui – trečiajai miesto prieigai prie marių, kurios ašyje A. Popovo (dab. Kalnupės) g. minėtas urbanistinis mazgas ir buvo suplanuotas. 9 a. raudonų plytų gyvenamųjų pastatų grupės motyvas kaip erdvinis struktūros orientyras buvo pakartotas ir VI rajone: Alksnynės mikrorajono daugiaaukščiai susieti vizualiniu ryšiu su Žardininkų g., vedusia į rajono gilumą. Šis ryšys buvo sustiprintas ir funkciškai – abipus jo suplanuotas visuomeninis prekybinis centras. Kitoje VI gyv. rajono pusėje, prie Vingio g. visuomeninio prekybinio centro, 1986–1988 m. suprojektuoti dar du individualios architektūros 12 a. gyvenamieji pastatai (arch. A. G. Tiškus).
Iš mažiau reikšmingų bandymų aukštuminius pastatus naudoti miesto siluetų formavimui, reikėtų paminėti to pačio tipo 12 a. gyvenamojo namo kartotes Kretingos g. 8 (regimas Mokyklos g. perspektyvoje) ir Karklų g. 2 (regimas Naujojo Uosto g. perspektyvoje). Bandymų būta ir daugiau – 1975 m. senamiesčio regeneracijos projekte Šv. Jono ir Reformatų bažnyčių vietose siūlyta statyti visuomeninius aukštuminius pastatus.
Kas čia negyveno? Bendrabučiai...
Klaipėdoje bendrabučiai pradėti statyti sulig pirmąja sovietinių tipinių gyvenamųjų namų banga. Tai nereiškia, kad iki 1954 m. Mažvydo–Montės gatvių kampe pastatytų namų su bokšteliais jų nebuvo. Pirmas bendrabutis priklausė LKP (b) miesto komitetui ir buvo įsikūręs Montės g. 50. Tiesiog bendrabutinio tipo namai niekuo neišsiskyrė iš kitų statinių, be to, jų buvo vos keli. Besimokančiųjų iš kitų miestų ir rajonų, o taip pat ir jiems apgyvendinti reikalingų bendrabučių (kaip ir pačių mokymosi vietų) mieste itin trūko iki pat septintojo dešimtmečio vidurio, kai Klaipėdoje pradėta steigti aukštesniąsias ir proftechnines mokyklas. Tuo metu pradėtos statyti ir tipinių bendrabučių grupės. Šie kompleksai planuoti kaip lygiavertės apgyvendinimo formos, todėl atsirasdavo prie pagrindinių miesto gatvių. Tačiau nuo gyvenamųjų namų bendrabučius vienas elementas vis dėlto skyrė. Klaipėdoje didžiausios bendrabučių grupės suformuotos apsauginėse sanitarinėse zonose. Uosto sanitarinėje zonoje atsidūrė Taikos pr.–Komjaunimo g. ir Taikos pr.–Birutės g. bendrabučių kvartalai. Statybos įmonių apsauginėje zonoje suplanuota bendrabučių grupė Baltijos pr. Vietoj vieno V gyvenamojo rajono mikrorajonų, mėsos kombinato apsauginėje zonoje Debreceno g. suplanuotas paskutinis bendrabučių kvartalas.
Statyti ir pavieniai bendrabučiai. Jie išsibarstė visame mieste. Paprastai jų lokaciją nulemdavo įstaigos pobūdis. Tokio planavimo pavyzdžiais gali būti 420 vietų bendrabutis Malūnininkų g. 4 (1973 m.), Jūros prekybos uosto (Malūnininkų g. 3), Gazifikacijos valdybos (taip vadinosi dujų tarnyba; Birutės g. 8), Laivų remonto įmonės Nr. 7 (Dangės g. 5), Laivų statyklos „Baltija“ (H. Manto g. 7 ir 8), mėsos kombinato (M. Gorkio g. 53), pedagoginės mokyklos (S. Nėries g. 29), Politechnikumo (Taikos pr. 16, 20) bendrabučiai ir t. t. Būta ir kitokių, su įmonės ar įstaigos artumu nesusijusių atvejų: Laivų remonto įmonės Nr. 7 (Mokyklos g. 29), Laivų statyklos „Baltija“ (Šilutės pl. 2), Kauno statybos tresto (Minijos g. 129, Penkmečio g. 1). Nuo aštuntojo dešimtmečio mieste per metus vidutiniškai būdavo pastatomi 4–5 tokie statiniai.
Internacionalinis kontingentas ir regioninė architektūra
Septintojo dešimtmečio pabaigoje, įsitvirtinus internacionalinio miesto įvaizdžiui ir įsibėgėjus architektūros modernizacijai, susidomėta senuoju Klaipėdos paveldu, ypač fachverkinio tipo gyvenamaisiais namais. Ketinta išlikusius tokio tipo senamiesčio pastatus rekonstruoti ir panaudoti visuomeniniams poreikiams. Prie šių pokyčių labiausiai prisidėjo mieste įkurtos Restauravimo dirbtuvės, priimtas istorijos ir paminklų apsaugos įstatymas, parengtas senamiesčio objektų pritaikymo naujai paskirčiai projektas. Tokias iniciatyvas skatino ir valdžios dėmesys. Pavyzdžiui, Klaipėdos skyriaus Paminklų restauravimo instituto vyr. architektas V. Guogis už senamiesčio objektų restauravimą ir jų pritaikymą naujai paskirčiai 1977 m. gavo VLKJS CK ir TSRS architektų sąjungos diplomą. Regioninės architektūros ir vietinės statybos tradicijas bandyta perkelti ir į kitas miesto dalis, pritaikyti tipiniams projektams. Didžiausiais entuziastais čia reikėtų laikyti A. G. Tiškaus, E. Arkušausko, iš dalies – R. Kraniausko projektuotojų komandas. Daugeliu atveju tokios iniciatyvos kartojo tipiniams daugiabučiams taikytas laisvo išplanavimo schemas, todėl laikytinos susiklosčiusios urbanistinės struktūros deformacijų elementais. Tačiau vizualiai tokie pastatai kvietė permąstyti tuo metu dominavusią utilitarios architektūros sampratą, darė įtaką bendrai miesto vizualinei raiškai.
Regioninei architektūrai galima priskirti dvi gyvenamųjų namų kategorijas. Pirmoji, minėtų architektų pritaikyta Klaipėdos miestovaizdžiui, atpažįstama iš uostamiestyje išpopuliarinto raudonų plytų kolorito, betoninių konstrukcijų ir įvairiaformių ažūrinių medinių elementų. Bene ryškiausiu tokios urbanistinės kalbos pavyzdžiu tapo 1974 m. E. Arkušausko suprojektuotas 3 a. gyv. namas su prekybinėmis patalpomis Turgaus a. 2. Pastatas įsiremia į senamiesčio kvartalo „raudonąją liniją“ ir formuoja didelę erdvę priešais turgų. Projektas populiarintas reprezentaciniuose leidiniuose Lietuvoje ir užsienyje. Respublikinėje spaudoje rašyta: „Jei statoma senamiestyje, tai statoma inspiruotu stiliumi, kai sena architektūra daro įtaką naujai.“ Kitas to pačio autoriaus projektas – 7 a. gyv. namas su prekybinėmis patalpomis Danės g. 9. Pastatas reikšmingai kilstelėjo užstatymo aukštingumą ir baigė formuoti gatvės atkarpą nuo Lenino aikštės iki Uosto g. Įdomu tai, kad 1978 m. svarstant daugiabučio projektą miesto užstatymo taryboje siūlyta išsaugoti ankstesnio užstatymo fragmentus (1 a. gyvenamo namo frontoną). Išlikusioje fotografijoje autorius fotografuojasi greta turbūt vieno iš pirmųjų klaipėdietiško postmodernizmo dvasia dvelkiančio projekto. Tiesa, pastatas realizuotas be istorinės detalės, „pagyvintas“ gana brutaliomis balkonų juostomis. Spaudoje rašyta: „[pastato] Fasadus pagyvins individualios gelžbetoninės juostos, kurios asocijuojasi su gerai klaipėdiečiams pažįstamu fachverku.“ Dar vienas E. Arkušausko regionalistinių bruožų projektas centre – 4 a. gyvenamasis namas su prekybinėmis patalpomis Bokštų g. 9.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje suprojektuota ir daugiau tokio pobūdžio regioninės architektūros pastatų: 6 a. gyv. namas su prekybinėmis patalpomis M. Gorkio g. (Liepų g. 30, arch. A. G. Tiškus); 9 a. gyv. namas su prekybinėmis patalpomis Taikos pr. 48 (arch. A. G. Tiškus); 4 a. gyv. namas su prekybinėmis patalpomis H. Manto g. 13/S. Daukanto g. 10 (arch. R. Kraniauskas; 1975 m.); 5 a. gyv. namas Šiaulių g. 16 (arch. R. Kraniauskas); 5 a. gyv. namas Vytauto g. 30 (arch. Z. Rutkauskas); 4 a. gyv. namas Didžiojo vandens g. 5; 5 a. gyv. namas Sportininkų g. 24. Visi jie papildė nuobodų ir gan monotonišką Klaipėdos centrinės dalies miestovaizdį, leido išsiskirti iš kitų SSRS miestų.
Antros kategorijos gyvenamųjų namų grupei galima priskirti pavienius pastatus, akcentavusius senamiesčio užstatymui artimą tūrinę statinio išvaizdą, apdailos medžiagas. Skiriamasis tokių pastatų bruožas – pilkas, grubios faktūros fasadų tinkas, tuo metu laikytas savotišku atradimu ir miesto architektūrinės raiškos etalonu. Paminėtini šie pastatai: 3 a. gyv. namas Didžiojo Vandens g. 5 (arch. E. Arkušauskas, renovuotas 1973 m.); 5 a. gyv. namas su laikrodžių parduotuve Pergalės g. (Tiltų g. 6a, arch. A. Žukauskaitė); 5 a. gyv. namas Teatro g. 7 (arch. B. Gelumbauskaitė). Abiejų kategorijų pastatus galima laikyti savotišku tarybinio laikotarpio Klaipėdos urbanistiniu kompleksu, stiliaus prasme įgijusio ansamblio bruožų.
Ribotos laisvės asortimentas
Jei Sovietų Sąjungoje visas turtas priklausė valstybei, kaip Lietuvoje galėjo atsirasti nauji individualūs gyvenamieji namai? Įdomus klausimas. Į jį atsakant pirmiausia turbūt reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad po karo ne visas miestuose likęs turtas tapo valstybės nuosavybe (jis paskirstytas įvairioms valstybinės, respublikinės ir vietinės reikšmės žinyboms bei organizacijoms): greta nuo pirmųjų pokario metų tyliai egzistavo individuali nuosavybė. Antras veiksnys labai žmogiškas – statyti didelius namus reikėjo tam tikrų žinių, technologijų ir medžiagų, galiausiai – pinigų. O viso to baisingai stigo.
Situacija individualių gyvenamųjų namų sektoriuje pokario Klaipėdoje nebuvo išskirtinė. Pagrindinės tokio užstatymo zonos buvo išsidėsčiusios atokiau centro. Šiaurinėje miesto dalyje tai buvo Melnragė ir Giruliai, iš dalies buvusi Zandvėro teritorija (kvartalai abipus Smilties Pylimo g.), miesto vilų kvartalai abipus Montės g., ties geležinkelio pervaža, ir iš dalies Vitė. Didžiausios permainos ištiko Bomelio Vitę, kuri pokariu užstatyta tipiniais daugiabučiais ir imta vadinti Sportininkų gatvės rajonu. Rytiniame miesto pakraštyje, į rytus nuo Mokyklos g., išliko prieškariu pradėtas vystyti Mokyklos g. rajonas. 1947 m. plane galima suskaičiuoti apie 80 individualių ikikarinės statybos gyv. namų (dalis jų – blokuoti). Pietinės dalies (į pietus nuo Dangės upės) karo banga beveik nepalietė – išliko beveik visas, nors ir fragmentiškas užstatymas Baltikalnės, Tilžės, Rumpiškės g. rajone, Smeltės priemiestis, suformuotas iš individualių, blokuotų ir mažaaukščių daugiabučių statinių, išsibarsčiusių sodybinio ir perimetrinio tipo posesijinėse struktūrose tarp Nemuno, Minijos ir Birutės gatvių. Didžiausiu masyvu išliko individualių namų grupės Gabrielio Landsbergio-Žemkalnio 1936 m. suplanuotame rajone gėlių vardais pavadintose gatvelėse.
Sovietinis individualizmas
Apie naujų individualių gyvenamųjų namų statybą uostamiestyje pirmaisiais pokario metais žinoma mažai. Jei jos ir būta, greičiausiai tai buvo mediniai laikini statiniai, pastatyti be leidimo atokesniame nuo centro rajone. Kad būta tokių bandymų, liudija 1948 12 28 vykdomojo komiteto draudimas mieste statyti medinius pastatus. Mūriniai individualūs namai pirmaisiais metais nebuvo statomi – pagrindinės žmonių jėgos šalia kasdienio darbo fabrikuose ir įmonėse buvo eikvojamos griuvėsiams valyti ir daugiabučių atstatymo arba remonto darbams miesto centre.
Naujos statybos individualūs gyvenamieji namai Klaipėdoje pradėti statyti tik 1949 m. Pirmas leidimas išduotas 1949 05 03 piliečiui E. A. Kursmanui adresu Pušyno g. 10 Statyba vykdyta ūkio būdu, statiniai kilo senų namų vietose arba prieš karą pradėtuose formuoti individualių namų kvartaluose. Remiantis 1950 m. statybos leidimų žurnalo įrašais, išduoti leidimai namų statybai Pušyno, Rumpiškės, Viršutinėje, Jotvingių, Minijos, Mažojo Kaimelio gatvėse, Kretingos plente. Visa ši statyba vyko inertiškai, be generalinio plano schemos. Štai 1953 m. Architektūros valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkui prie LTSR Ministrų Tarybos J. Kumpiui vyriausias miesto architektas K. Černiauskas skundžiasi, kad naujame generaliniame plane Mokyklos g. vietoje individualios statybos namų siūlomas 2–3 a. gyvenamas užstatymas. Turint omenyje tai, kad gyvenamojo ploto mieste itin trūko, o industrinė statyba savo mastais vis dar smarkiai atsiliko nuo planų, statyba ūkio būdu buvo tam tikra alternatyva. Todėl pagaliau 1955 07 17 vykdomojo komiteto sprendimu skirtos papildomos teritorijos individualiai statybai. Šiaurėje buvo numatyta skirti 10,8 ha Mažojo Kaimelio rajone abipus Kretingos gatvės ir 8 ha Girulių gyvenvietėje. Rytinėje miesto dalyje prie geležinkelio į Šilutę skirti papildomi 2 ha tarp Žemaičių, Zanavykų ir Verpėjų g. Pietinėje dalyje – 7 ha Pempininkų rajone (Mechanizacijos ir Kombinato g.) bei 4,5 ha plotas kvartale tarp dabartinių Naikupės, Minijos g., Statybininkų ir Taikos pr. Vėliau ši 1-ojo generalinio plano sprendiniais suformuota teritorija išplėsta. 1958 m. vykdomasis komitetas priėmė sprendimą, numatantį naują tvarką skirstant sklypus individualiems statytojams: nustatytas žemės sklypų kiekis paskirstomas įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms, kurių visuomenines organizacijos sprendžia, kam iš savų darbuotojų galima suteikti galimybę statyti namą, ir tik po to žemės sklypo išskyrimo klausimą perima vykdomasis komitetas. Šį sprendimą galima laikyti atsaku į tais pačiais metais priimtą draudimą didžiuosiuose respublikos miestuose statyti individualius gyvenamuosius namus ir taip pristabdyti miestų fizinę plėtrą. Regis, skirtingai nei kituose Lietuvos miestuose, šis draudimas Klaipėdoje negaliojo. Statybos vyko tiek anksčiau išskirtuose sklypuose (1958–1960 m. išduoti leidimai statyti namus Giruliuose, Mažajame Kaimelyje, Mokyklos ir Poilsio g. rajonuose), tiek naujai įsisavintose teritorijose Kretingos (ties mototreku) ir Mechanizacijos g. rajonuose.
Naujos teritorijos
Naujos teritorijos išskirtos ir žvejų poreikiams: iki 1960 m. žvejų artelė „Banga“ Melnragėje pastatė 100 vienbučių gyvenamųjų namų ir klubą, o rajone už Smeltalės upelio, Marių gatvėje, žvejų artelė „Baltijos žvejys“ pastatė 70 gyvenamų namų ir klubą. 1962 m. vykdomasis komitetas papildomai toje pačioje vietoje „Baltijos“ žvejų artelei išskyrė sklypą gyvenamiems namams statyti ir šiltadaržiams įrengti. Turint galvoje tai, kad tuo metu prasidėjusios masinės statybos butai buvo deficitas, pasiekiamas tik išrinktiesiems, tokie individualių namų statybos mastai nestebina. Antra vertus, mažaaukštei statybai tinkamų sklypų taip pat stigo: miesto vyr. architekto liudijimu, 1960 m. Mažajame Kaimelyje buvo užstatyti visi sklypai, baigiami užstatyti sklypai ir pietinėje miesto dalyje, ir Giruliuose.
Septintojo dešimtmečio viduryje, padidinus statybos apimtis, individualios statybos mastai sulėtėjo. Iš dalies tai galima paaiškinti kolektyvinių sodų skyrimo užmiestyje praktika, startavusia kaip tik septintojo dešimtmečio viduryje. Lyginant su 1955–1960 m. laikotarpiu, kai būdavo išduodama nuo 100 iki 150 statybos leidimų individualiems namams, aštuntojo dešimtmečio rodikliai smuktelėjo mažiausiai tris kartus – jei tikėtume 1973 m. statybos inspekcijos duomenimis, individualių namų statybos vyko tik 30 objektų. Netgi buvo teigiama, kad „[i]ndividualinė statyba Klaipėdoje toliau nevystoma ir savavališkai nestatoma“. Vis dėlto dokumentai byloja, kad situacija buvo kiek kitokia: „1976 m. nebaigtos individualinės statybos: Raseinių g. 1, 2, 15, 17; Šatrijos g. 10; Girininkijos g. 2, 34, 36; Statybininkų pr. 33; prašoma paaiškinti, dėl kokių priežasčių jos dar nebaigtos.“ Minimi ir kiti darbai: 1976 m. pažyma apie individualių namų fasadų dažymą; 1977 m. apie Geležinkelio ir Miško g. gyventojų darbų pabaigą. Panašūs individualių gyvenamųjų namų statybos tempai išliko iki devyniasdešimtųjų.
Literatūra
1946 m. karinis planas.
1947 m. Klaipėdos planas.
Abonentų sąrašas. TSRS ryšių ministerija, Klaipėdos miesto telefono stotis. Klaipėda, 1948.
Architektas Alfredas Gytis Tiškus: Laužta prasmės linija (sud. Lumbis, Valdas ir Raišutis, Darius). Klaipėda: Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija, 2009.
Drėmaitė, Marija; Petrulis, Vaidas; Tutlytė, Jūratė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012.
Eugenijaus Arkušausko 1974–1976 m. darbų byla. VAA; Architektūros muziejaus fondas, Nr/ ATP 260.
Klaipėdos miesto automatinės telefono stoties abonentų sąrašas. Lietuvos TSR ryšių ministerija, Klaipėdos m. ryšių mazgo leidinys, 1967.
Lapė, Petras. „Klaipėdos miesto pokario architektūra ir jos problemos“, in: Gudelis, Regimantas (sud.), Klaipėdos kultūros raidos bruožai. Klaipėda: chorinė bendrija „Aukuras“, 1992, p. 93–98.
Literatūra ir menas, 1979 08 18.
Literatūra ir menas, 1980 10 04, p. 8–9.
Literatūra ir menas, 1983 07 02, p. 12.
Prikockis, Stasys; Zubovienė, Nijolė; Zubovas, Vytautas. „Klaipėdos miesto regeneracijos projekto problemos“, in: Architektūros paminklai, t. 7, Vilnius: Vaizdo spaustuvė, 1982.
Tarybinė Klaipėda, 1958 11 19, Nr. 229 (3392).
Tarybinė Klaipėda. 1962 05 08, Nr. 107 (4393).
Tarybinė Klaipėda, 1964 02 09, Nr. 34 (4934).
Tarybinė Klaipėda, 1965 01 30, Nr. 24 (5233).
Tarybinė Klaipėda, 1980 01 17.
Tarybinė Klaipėda, 1983 03 29.
Vanagas, Jurgis. „Lietuvos „dangoraižiai“: kaip juose gyvenasi?“, in: Mokslas ir gyvenimas, 1988, Nr. 2, p. 16-18.
KLAA, f. 104, ap. 1, b. 24.
KLAA, f. 538, ap. 1, b. 35.
KLAA, f. 538, ap. 1, b. 44.
KLAA, f. 538, ap. 1, b. 45.
KLAA, f. 538, ap. 1, b. 47.
KLAA, f. 538, ap. 1, b. 59.
KLAA, f. 538, ap. 1, b. 70.
KLAA, f. 538, ap. 1, b. 68.
KLAA, f. 538, ap. 1, b. 97.
KLAA, f. 104, ap. 1, b. 235.
Klaipėdos miesto Valstybinės architektūros-statybos kontrolės inspekcijos leidimų statybos darbams vykdyti registracijos knyga, KLAA, f. 538, ap. 2, b. 2.
LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 163.
LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 349.
© 2020 Urbanistikos muziejus